Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kuris neturėtų nuomonės apie žaliąją politiką ir žaliuosius. Tačiau dažnai vadovaujamasi mitais ir oponentų suformuotu požiūriu.
Neretai užmirštama, kad Žaliųjų judėjimas Lietuvoje prasidėjo nuo Atgimimo laikų, kai ekologiniai judėjimai rengė pirmąsias masines akcijas prieš sovietų politiką. Šis faktas nutylimas oponentų, kurie bando primesti žaliesiems V. Putino politikos interesus.
Pastangos kurti šį mitą suintensyvėjo, kai visomis išgalėmis 2012 m. valdžia bandė laimėti referendumą dėl Visagino atominės elektrinės. Valstybės pinigais buvo apmokama primityvi propaganda, siekianti sukompromituoti tuos, kurie nepritarė naujam, ekonomiškai neefektyviam atominės projektui. Tada imtasi net autoritarinių priemonių – į Lietuvą buvo neįleista žalioji kovotoja prieš Astravo atominę elektrinę. Po 4 metų, staiga, matome, kad Astravo tema parūpo ne tik žaliesiems. Prieš rinkimus staiga renkami parašai, organizuojamos viešinimo akcijos, nors iš tiesų tiek dabartinė, tiek buvusi vyriausybė turėjo priemonių stabdyti Astravo atominės elektrinės projektą. Tačiau šis klausimas buvo paslėptas giliai stalčiuje.
Žalieji visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje aktyviai gina demokratiją ir žmogaus teises. O tai nepatinka autoritariniams lyderiams. Štai Rusija įtraukė Žaliųjų frakcijos lyderę Europos Parlamente Rebecca Harms į juodąjį sąrašą už jos aktyvią veiklą ginant Ukrainos interesus.
Pasaulio žaliųjų chartija akcentuoja, jog žalioji politika – tai ne vien ekologinė išmintis ir pagarba žmogaus teisėms, bet ir savivalda, valdymo decentralizacija, bendruomeninė ekonomika, socialinis teisingumas, tvarumas ir darna, nepakantumas smurtui, dėmesys ateičiai.
Viso pasaulio žalieji politikai stengiasi vadovautis „septynių kartų“ principu, t. y. būtina įžvalga, ar priimamas sprendimas bus naudingas mažiausiai septynioms žmonių kartoms į priekį. Štai iš kur yra principinis žaliųjų nusistatymas prieš atominę energetiką, kadangi, galvodami apie ateinančias kartas, mes negalime jiems palikti branduolinių atliekų problemos, kurios sprendimų iki šiol niekas nežino.
Tačiau skleidžiantiems pigią propagandą žalieji principai per daug sudėtingi. Reikia domėtis, gilintis. Paprasčiau savo neišmanymą pagrįsti Rusijos baime: jei žaliasis yra prieš atominę ir, pavyzdžiui, kritikuoja GMO korporacijų veiklą – reiškia „dirba“ Putinui. Man asmeniškai net teko kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją dėl kai kurių žurnalistų nuolatinio bandymo tokiu būdu mane šmeižti.
Džiaugiuosi, kad komisija išgirdo mano prašymą ir nusprendė kreiptis individualiu kreipimusi į vienos žiniasklaidos priemonės vadovybę, atkreipdama dėmesį, jog, siekiant maksimaliai nešališko ir objektyvaus visuomenės informavimo, programose reikėtų vengti neigiamų etikečių (stereotipų) naudojimo, ypač kai nėra neginčijamų tai pagrindžiančių įrodymų.
Daugiau ar mažiau žlugus primityviai propagandinei idėjai apie žaliųjų „prorusiškumą“, oponentai ėmėsi kitos strategijos. Dabar bandoma skleisti mitą apie tai, kad sąjunga tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų yra apsimestinė, netikra. Ką gi, šiuo klausimu galutinį verdiktą priims Lietuvos rinkėjai, spręsdami ar LVŽS pasiūlyta Darnios Lietuvos programa taps būsimos Vyriausybės veiklos pamatu. Globaliai pripažintos esminės žaliųjų vertybės – savivalda, valdymo decentralizacija, bendruomeninė ekonomika – tai ir Lietuvos „valstiečių“ pasaulėžiūros pagrindas. Ekologinis judėjimas visame pasaulyje neatsiejamas nuo kaimo išsaugojimo sąjūdžio. Juk gyvas kaimas – tai kultūra, tradicijos, biologinė įvairovė, kraštovaizdis, tausojantis žemės ūkis, sveikas maistas, gamtos ir žmogaus darna. Ar šie principai tikrai neatitinka žaliųjų ideologijos? O gal tai tik įrodo, kad Lietuvoje vis dar gaji politinio veikimo strategija – jei neturi argumentų, sukurk mitus – vis vien nemaža dalis žmonių neturės laiko jų patikrinti.
