Prieš pusmetį garsiau pradėję skambėti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkiminiai pažadai įvesti alkoholio prekybos monopolį, susilaukė daug kritikos, ženklią dalį kurios buvo mėginama grįsti tarptautiniais teisiniais Lietuvos įsipareigojimais.
Oponentai dažniausiai naudojo Europos Sąjungos (ES) teisės argumentą, neva prekybos alkoholiu monopolizavimas pažeistų ES konkurencijos teisę. Kiek rečiau teko išgirsti ir argumentų, kad toks siūlymas prieštarauja ir Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėms, o tokių priemonių įvedimas ženkliai sumažins šalies konkurencingumo įvertinimus.
Europos Sąjungos, nuo pat pradžių kurtos kaip laisvos prekybos erdvė, teisėje egzistuoja keletas išimčių, kurių pagrindu galima taikyti prekybos ir paslaugų teikimo apribojimus. Šis klausimas yra nagrinėjamas 36-ąjame ir 37-ąjame dabar galiojančios sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsniuose.
SESV 36-asis straipsnis valstybėms narėms leidžia taikyti bet kokius prekių importo, eksporto ar tranzito draudimus arba apribojimus, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.
Keliama tik vienintelė sąlyga – tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu. Kitaip tariant – prekybą tam tikromis prekėmis ar tam tikrų paslaugų teikimą galima riboti, tačiau šie apribojimai turi būti taikomi vienodai visų analogiško produkto pardavėjų, gamintojų ar importuotojų atžvilgiu.
Remiantis šiomis ES teisės nuostatomis vienos valstybės narės taiko prekybos vaistais, narkotinėmis medžiagomis, tabaku, pornografija, ginklais, alkoholiu, pirotechnika ir kitomis, jų nuomone aukščiau išvardintus kriterijus atitinkančiomis prekėmis, taip pat tokių paslaugų kaip prostitucija ar abortai teikimo draudimus bei apribojimus. Kartu tai nekliudo kitoms šalims nustatyti laisvesnę atitinkamų paslaugų teikimo ar prekybos atitinkamomis prekėmis tvarką.
Monopolijų klausimas yra aptariamas SESV 37-ąjame straipsnyje. Priešingai viešumoje neretai skelbiamai nuomonei, ES teisė nedraudžia valstybinių komercinio pobūdžio monopolijų. Vietoje to SESV nustato valstybėms narėms pareigą pertvarkyti visas valstybines komercinio pobūdžio monopolijas taip, kad būtų užtikrinta, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebūtų diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.
Šiomis galimybėmis sėkmingai naudojasi Šiaurės šalys, išlaikydamos savo valstybines alkoholio prekybos monopolijas. Alkoholio monopolija Švedijoje (Systembolaget, 411 parduotuvių) veikia nuo 1955 m., Suomijoje (Alko, 327 parduotuvės) – nuo 1932 m., kitose Šiaurės šalyse, kuriose taip pat taikoma ES teisė – Norvegijoje (Vinmonop¬olet, 198 parduotuvės) – nuo 1922 m., Islandijoje (ÁTVR, 46 parduotuvės) – nuo 1922 m., Farerų salose (Rúsdrekkasølan, 6 parduotuvės) – nuo 1992 m. Šios monopolijos daugiau nei dešimtmetį prekiauja ir internetu, ko išdavoje per šias sistemas parduodama nuo 47 iki 75 procentų šios šalyse legaliai parduodamo ir oficialios statistikos duomenimis – nuo 37 iki 70 proc. suvartojamo alkoholio.
Kitas klausimas yra kiek absoliuti yra ši valstybių narių turima teisė reikalauti, kad visas alkoholis jų piliečius pasiektų tik per valstybines prekybos monopolijas. Atsakymą į tai dar 2007 m. pateikė Europos teisingumo teismas byloje Klas Rosengren ir kiti prieš Riksåklagaren (C-170/04). ETT savo išvadoje nurodė, jog valstybė, drausdama privatiems asmenims savo reikmėms atsisiųsti alkoholinius gėrimus iš kitų ES valstybių narių (duotuoju atveju – iš Ispanijos) savo reikmėms prekių judėjimo laisvę pažeidė tik dėl to, kad valstybinei alkoholio prekybos monopolijai nebuvo numatyta pareiga piliečių pageidavimu į šalį atvežti jų pageidaujamus alkoholinius gėrimus.
Šis sprendimas netrukus buvo papildytas kitu ETT išaiškinimu dėl privačių asmenų vykdomo alkoholio importo. Nyderlandų piliečio byloje prieš savo valstybę ETT išaiškino, jog privatūs asmenys gali įsivežti alkoholinius gėrimus ir sau, ir kitiems, tačiau tokiu atveju, jei jie alkoholį veža patys.
Nepaisant pralaimėjimo ETT, Švedija išlaikė valstybinės prekybos alkoholiu monopolį, kartu pagal ETT nurodytas gaires šiek tiek pertvarkiusi Systembolaget veikimo taisykles. Kitos bylos dalyviai – Nyderlandai – ir toliau baudžia savo piliečius, be licencijos alkoholį įsivežančius per įmones tarpininkes.
Valstybinės alkoholio prekybos monopolijos ribas apibrėžė ir Švedijos ir Suomijos derybų dėl narystės ES patirtis. Abejais atvejais derybų pradžioje Europos Komisija patį Systembolaget ir Alko egzistavimo faktą laikė ES konkurencijos teisės pažeidimu. Visgi Suomijai ir Švedijai pavyko įrodyti, jog monopolinėse parduotuvėse yra pakankamas pasirinkimas ir monopolijos nesuteikia preferencinių sąlygų vietos gamintojams.
Lietuvos atveju iš šių ETT bylų galima daryti išvadą, jog alkoholio prekybos monopolija galima, laikantis konkrečių taisyklių: a) monopolija neturi diskriminuoti bet kokių ES alkoholio gamintojų ar teisėtų importuotojų į kitas Europos Sąjungos šalis, norinčių pasiūlyti savo prekes Lietuvos rinkai, b) monopolija turi siūlyti pakankamą alkoholinių gėrimų pasirinkimą, o parduotuvėse turi dirbti kvalifikuotas personalas ir c) monopolijai turi būti numatyta pareiga piliečio užsakymu į Lietuvą importuoti jo pageidaujamus (užsakomus) alkoholinius gėrimus. Taip pat, remiantis Suomijos ir Švedijos pavyzdžiu tikėtina, jog nusprendus kurti panašią sistemą Lietuvoje, Europos Komisija išreikštų pageidavimą atidžiai stebėti konkurencijos taisyklių įgyvendinimą jos veikloje.
Kitame svarbiame tarptautinių ekonominių įsipareigojimų rinkinyje – PPO taisyklėse, tiksliau dar jos pirmtake – Bendrajame susitarime dėl prekių ir paslaugų (GATS), egzistuoja nuostatos dėl prekybos prekėmis bei paslaugomis atvėrimo.
Tiesa, šiuo atveju, priešingai nei ES teisėje, valstybės narės gali laisviau pasirinkti kokius sektorius atverti tarptautinei konkurencijai. Pažymėtina, jog vienomis konkurencingiausių pasaulyje laikomos Šiaurės šalys be kitų PPO narių pasipriešinimo pasinaudojo išimtimi ir taip užtikrino alkoholio monopolijų egzistavimą be poveikio jų konkurencingumo įvertinimui.
Atsižvelgiant į su alkoholio monopolijų veikimu susijusį europinį bei tarptautinį teisinį reguliavimą, galima daryti išvadą, jog valstybinės alkoholio prekybos monopolijos įsteigimas teisiškai yra galimas ir jo įvedimas yra visų pirma politinės valios klausimas.
