Rinkimai – tai tas laikas, kai ir vieni, ir kiti, ir treti, ir penkti tarsi iš naujo atranda Lietuvos žmones ir Lietuvą su jos valstybingumo reikalais.
Jau 26 metai, kai gyvename Nepriklausomybės apgaubti ir esame lyg ir nemažus darbus nuveikę. Jų nestigo ir švietimo srityje. Dabar įprasta sakyti, kad, jei nebūtume turėję 2009 metų reformos, nežinia, kur būtume buvę. Tai tiesa, bet tikrai ne ten, kur dabar esame. Tai kur mes dabar esame?
Nepatenkinti ikimokyklinio ugdymo kokybe ir net sakome, kad didžiuosiuose miestuose neturime galimybės visų pageidaujančių leisti į valstybės išlaikomus darželius.
Iš nesenai, 2000–2001 metais, buvusių 2311 – bendrojo lavinimo mokyklų turime 1125. Daugybė kaimų liko be pradinės mokyklos. Vaikus atplėšėme nuo tėvų ir gimtos aplinkos, ir geltonais autobusiukais gabename už daugybės kilometrų nuo gimtojo kaimo, kad vakare, pavargusius ir įdirgusius, grąžintume tėvams, kurie turi per tas valandas suręsti stebuklą – žavius ir žaismingus už rankučių nuvesti į ryte laukiantį tą patį auto.
Bendrojo lavinimo kokybė ir pati sistema daugelio plakama: mokinių pasiekimai atsilieka nuo vienmečių kitose Europos Sąjungos šalyse; baigiamųjų egzaminų apimtys ir turinys užgožė mokinio individualybę ir sukūrė korepetitorių „aukso amžių“; universitetai skundžiasi per menku abiturientų pasirengimui aukštajam mokslui.
Mokytojo profesijos prestižas liko be prestižo. Sako, kad jų per daug, kad blogai parengti, kad ir rengti jų nebereikia. Sugebėjome pasiekti, kad dabar net 46,3% mokytojų yra 50–ties ir vyresnio amžiaus, o 52–55 metų mokytojai sudaro didelę dalį – jų yra apie tris tūkstančius; Nuo 2010 iki 2016 metų valstybė sumažino mokytojams rengti skiriamų vietų skaičių nuo 800 iki 200. Kas mokys jaunimą po 10 metų? Samdysime iš Baltarusijos ar Bangladešo? O gal iš mūsų taip giriamos Suomijos?
Prikišamas menkas bendruomenės dalyvavimas mokyklos gyvenime; teigiama, kad pažeista moterų – vyrų pusiausvyra, nes absoliučią mokytojų daugumą sudaro moterys; nerimaujama dėl visapusiškos asmenybės ugdymo ir jos brandos; didelė praraja radosi sudarant lygias galimybės gauti kokybišką išsilavinimą – ypač mieste ir kaime; nesibaigiančios švietimo reformos ir nuolatinis švietimo ir mokslo darbuotojų nerimas dėl rytojaus tikrąją šio žodžio prasme tapo rykšte, kuri stimuliuoja emigraciją ir atvirkščiai – nepasitenkinimas Lietuvos švietimu toli gražu neskatina tėvynainių grįžti namo.
Profesiniame mokyme neturime parengę valstybės strategijos; Europos Sąjungos pinigais remiami sukūrėme puikias amatų mokymo bazes, bet nerengiame profesijos mokytojų; net 56,2 proc. profesijos mokytojų yra 50-ties ir vyresnio amžiaus; nesustyguota profesinio rengimo sistema ir jo kokybei būtini ryšiai su universitetais.
Išgirtoji krepšelių sistema sukėlė mokinių ir studentų medžioklę; studentas su „pinigas kišenėje“ tapo tuo subjektu, kuris, o ne valstybės interesas, vairuoja valstybės specialistų rengimo kryptį; dėstytojai tapo „studentų-pinigų“ įkaitais. Neįvertinsi – pinigai išeis kitur, o visų linksniuojama kokybė tapo trapi ir palaikoma tik ta iki šiol rusenančia tikrojo mokslo vertybe; viešasis interesas tapo varžytinių dėl pinigų arena.
Turime beveidę abiturientų priėmimo sistemą; universitetas nebegali atsirinkti jam tinkamiausią studentą; dalis studentų atsiduria ne ten, kur jie gali ir turi būti; pirmieji universiteto metai tapo profesinio orientavimo lauku; supainiojome mokslo logiką – istorijos bakalaurui leidome tapti teisės magistru ar dar kaip nors kitaip; sugalvojome aukštajai mokyklai kelti sąlygą – nefinansuosime, jei bent 80 ar panašiai procentų jūsų absolventų neįsidarbins pagal specialybę, užmiršę, kad patys sukūrėme laisvą rinką.
Aukštųjų mokyklų išlikimo, jų skaičius ir transformacijų galimybės per pastaruosius aštuonerius metus tapo nesibaigiančių svarstymų objektu; universitetus privertėme konkuruoti, kai jie turi bendradarbiauti ir dalintis gerąja patirtimi kokybiško švietimo ir mokslo labui; mokslo pasaulį sukišome po universitetų stogu ir pagimdėme tikrus milžinus; sukūrėme milijardus eurų kainavusius gamtamokslinius slėnus, bet užmiršome humanitarinius ir socialinius mokslus; gamtos mokslus supriešinome su humanistika ir tai kelią nerimą Europos švietimo strategams.
Kalbame apie inovacijų būtinybę, bet štai paradoksas: tarp 30-34 metų Lietuvos gyventojų yra net 57,6% su aukštuoju, o tai aukšti rodikliai Europoje, tačiau inovacijų, kurios darytų proveržį mūsų gyvenimui, ieškoma iki šiol; naujieji mokslo slėniai nežinia kada taps mums ir pasauliui patraukliais mokslo centrais, kuriuose rasis priešakinė mokslo mintis ne tik vienetinėse mokslo kryptyse, kuriose mes turime pasiekimų.
Tai nedidelis sąrašas tų pasiekimų, kurie vienaip ar kitaip svarstomi – žiniasklaidoje ir švietimo ir mokslo aplinkoje. Ir ką gi pasiūlysime – eilinę reformą, kai jau žodis „reforma“ senai prarado pažangos sinonimo vertę. Greičiausiai, kad ne. Mūsų tauta puikiausiai supranta tai, kas jau senai turėjo būti pasakyta: „Švietimas yra valstybės gerovės ir nacionalinio saugumo pagrindas.“ Be švietimo nėra NIEKO. Nėra žmonių, kurie save tapatina su apibrėžta teritorija ir jai būdinga kultūra, kurios elementai yra kalba, istorija, papročiai.
Mes paveldėjome savitą kultūrą, veikiame paveldėtoje kultūros terpėje, naudojamės kultūros pasiekimais ir kuriame naują kultūrą, kurią perims ir vėl daugins bei keis jaunoji mūsų karta. Visa tai įmanoma švietimo dėka, nes išsilavinimas yra visuomenės ir valstybės pažangos bei kiekvieno asmeninės sėkmės esminė prielaida. Tad ką reikėtų daryti harmonizuojant ir tobulinant Lietuvos švietimo sistemą? Nėra, nebuvo ir nebus stebuklingų sumanymų. Galima tik siūlyti švietimo bendruomenei mintis, kurias priims ar atmes tie, kurie gyvena švietimu ir naudojasi jo galia.
Pradžioje keletas žodžių apie formaliojo ir neformaliojo ugdymo sąsajas. Mes turime siekti realaus formaliojo ir neformaliojo švietimo integralumo ir tarpusavio papildomumo atskleidžiant mokinių individualius gebėjimus, skatinti saviraišką ir tenkinti specialiuosius ugdymosi poreikius. Neformalusis ugdymas, kai jis bus susietas su mokymo procesu turi tapti ir aukštojo mokslo kasdieniu rūpesčiu.
Reikia daryti sisteminius pokyčius, kurie modernizuotų visų lygių švietimo įstaigų edukacinę infrastruktūrą, atsižvelgdami į jų veiklos sąlygas ir poreikius. Pavyzdžiui, pradinis privalomas ugdymas galėtų būti pradėtas nuo 6 metų, o privaloma paruošiamoji klasė – nuo 5 metų amžiaus. Bendrojo ugdymo mokykla pagal Švietimo įstatymą yra suskirstyta laikantis principo – 4+4+4, tačiau tenka pripažinti, kad yra didelė mokyklų tipų įvairovė. Ta įvairovė naudinga ir leidžia lanksčiau prisiderinti prie regioninių poreikių ir atsižvelgti į demografinę situaciją.
Svarbiau yra ne mokyklų tipų įvairovė, tačiau mokymo turinys ir mokytojų kokybė. Matomai reikia parengti inovatyvias programas, kurios būtų orientuotos į darnios asmenybės brandą, grindžiamą humanitarinių, socialinių, gamtos mokslų, technologijų ir menų pusiausvyra. Išskirtinį dėmesį reikia skirti vertybinių nuostatų plėtotei, kurios kreiptų į atsakingą elgseną ir pilietinę veiklą. Ypatingai svarbu turėtų būti didesnių teisių mokykloms suteikimas ir bendruomenių telkimas, kurioms, be viso kito, būtų leista dalyvauti ir mokyklos vadovo rinkimuose.
Profesiniame mokyme taip pat reikia padaryti sisteminę pertvarką, kuri jį harmonizuotų. Vidurinė profesinė mokykla, povidurinė profesinė mokykla ir kolegijos turėtų būti sujungtos asociatyviais ryšiais, o naujos piramidės viršūnėje turi atsirasti kolegijos, kurioms būtų suteiktas Taikomųjų mokslų aukštosios mokyklos statusas, kaip tai yra kai kuriose Europos šalyse. Be to, kolegijas reikia glaudžiais ryšiais susieti su universitetais, kad išnaudoti jų visas galimybes. Taip natūraliai atsirastų aukščiausias profesinio rengimo lygis, kuriame aktyviai dalyvautų universitetai. Taip pasitarnautų žmogiškųjų ir infrastruktūrinių resursų efektyviam naudojimui ir leistų pasiekti reikalingos kokybės.
Kitas svarbus sisteminis momentas yra stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos keitimas atsisakant išimtinai akademinių kriterijų. Matyt atėjo laikas atsisakyti tokių brandos egzaminų, kurie dabar yra (apie jų negeroves galima ilgai kalbėti, jomis mirga žiniasklaida, nepatenkinti mokytojai ir tėvai). Brandos egzaminus turi keisti kaupiamojo pažymio pagrindu sudarytas atestatas, kuriame atsirastų vietos ugdymo ir ugdymosi dėka išryškintų įgimtų polinkių ir juos patvirtinančių veiksmų įvertinimai – socialinio darbo, sporto ir meno saviraiškos elementai, kurie atskleidžia stojančiojo asmenybę. Aukštosios mokyklos turėtų pasitvirtinti savąsias priėmimo taisykles ir jomis vadovautis.
Visiems rūpi universitetų reikalai. Šiandien jų yra 22. 14-ka valstybinių ir 8 privatūs. Šiuo skaičiumi operuojama, kai skaičiuojama, kiek universitetų reikia Lietuvai, koks tankus universitetų tinklas ir panašiai. Jei kalbėti apie netolimą viziją, tai reikėtų kurti tokį tinklą, kuriame būtų du akademiniai universitetai – Vilnius ir Vytauto Didžiojo. Šie galėtų į savo įtakos zoną įtraukti regioninius universitetus Klaipėdoje ir Šiauliuose, kurie yra reikalingi šalies tolygiai raidai. Kiti universitetai jau šiandieną yra išgryninę arba grynina savo profilinę kryptį. Matyt atsiras ir natūralių jungčių, kurios juos stambins, sudarydami galybę geriau prisitaikyti prie ateities iššūkių.
Svarbūs pokyčiai turėtų atsirasti finansavimo tvarkoje pereinant prie valstybinio reguliavimo sistemos, kuris gintų viešąjį interesą. Ir tai galima pasiekti atsisakius „mokinio krepšelio“ finansavimo metodikos ir ją pakeitus klasių komplektų modeliu. Šis modelis turi būti susietas su skirtinga didmiesčių ir periferijos švietimo įstaigų situacija. Tokiu būdu atsirastų galimybės išsaugoti mokyklas kaimuose. Pasikeitimai turi ateiti ir į aukštojo mokslo sritį: „studijų krepšelio“ metodiką reikia pakeisti finansavimu pagal Vyriausybės sutartis su aukštosiomis mokyklomis dėl jų rengiamų specialistų spektro ir skaičiaus.
Ypatingo dėmesio centre turi atsirasti mokytojų rengimo problemos. Reikia pripažinti, kad jau dabar Lietuvoje trūksta mokytojų. Ir jei mes nieko nekeisime, tai po 10 metų mes tiesiog neturėsime mokytojų. Paminėti iš kitur pasikviesti mokytojai mums nepadės.
Tad būtina įdiegti pedagogų kvalifikaciją ir prestižą užtikrinančią sistemą, kuri sukurs mokytojų, kito pedagoginio personalo ir švietimo administracijos rengimo, kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo universitetinę sistemą su centrais Vilniuje ir Kaune bei filialais Šiauliuose ir Klaipėdoje, plėtos virtualią metodinės paramos platformą; mokytojo kompetencijų aprašą suderins su atitinkamos pakopos ugdymo programų reikalavimais ir švietimo plėtotės strateginiais uždaviniais; teiks išskirtinį dėmesį nacionalinės ir pasaulio kultūros pažinimui, galimybei dėstyti kelis mokomuosius dalykus ir atlikti įvairius pedagoginius vaidmenis.
Be šių svarbių dalykų turi atsirasti konkursinė mokytojų atestaciją priimant į darbą ir konkursai kas penkeri metai. Konkursų sąlygos turi remtis veiklos savianalize bei individualiu kompetencijų tobulinimo planu. Pasikeis pedagoginio personalo atlyginimų tvarka: bus įdiegta etatinio apmokėjimo tvarka. Numatoma parengti ir įdiegti lanksčią pedagogų pensijų skyrimo tvarką; sudarant galimybę išeiti į išankstinę pensiją turint 30 metų darbo stažą.
Aukštajame moksle atsiras ir kitokių naujienų: doktorantūros studijos bus praplėstos ne tik industrine, tačiau ir profesine doktorantūra, kuri sudarys sąlygas mokytojams siekti mokslo laipsnio atliekant tiriamąjį darbą savojoje mokykloje. Skatinsime tikslingą mokslininkų bendradarbiavimą su socialiniais ir verslo partneriais, mokslo ir meno, studijų ir visuomenės švietimo veiklą kreipiant regionų ir visos šalies darniam vystymuisi spartinti.
Patikslinsime ES struktūrinių fondų aukštojo mokslo prioritetus atsižvelgiant jų atitiktį ir numatomą poveikį įgyvendinant aktualius valstybės politikos uždavinius, o siekdami ugdyti inovacijų kultūrą bei susidomėjimą fiziniais mokslais ir technologijomis jau bendrojo ugdymo mokykloje, pasitelksime gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno/dizaino ir matematikos mokomuosius dalykus.
Pokyčių sąrašas yra nemažas ir naivu būtų manyti, kad kas nors iš šio sąrašo gali būti įvykdyta be suinteresuotų pusių bendro supratimo siekiant naudos ir pažangos mūsų švietimui ir kiekvienam Lietuvos žmogui, kuris yra tas, kas yra Lietuva.
