Nuo gimimo raumenų atrofija sergantis vilnietis savo pavyzdžiu siekia įrodyti, kad politikas gali būti sąžiningas ir tarnauti žmonėms. Tik rankų plaštakas galintis judinti vyras sutiko priimti mestą iššūkį ir atsakyti į nepatogius klausimus.
– Justai, kodėl kandidatuojate į Seimą? Panorote lengvo gyvenimo – geros algos, apmokamų atostogų ir privilegijų?
– Kol netapau Seimo nariu, negaliu pasakyti ar ten lengva dirbti, ar sunku. Lengviausia gulėti ant sofos ir visus kritikuoti, o tai galima daryti ir namuose. Atlyginimu, kurį dabar užsidirbu, nesiskundžiu, atostogauju irgi tada, kada noriu ir kada leidžia verslo reikalai. Tad dėl to į Seimą kandidatuoti tikrai neverta.
Tačiau nuo akimirkos, kai apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose, nebuvo nė vienos lengvos dienos. Reikėjo skirti nemažai laiko JT neįgaliųjų komiteto rekomendacijų Lietuva analizei, buvau susitikęs su neįgaliuosius vienijančiomis asociacijomis ir išgirdau jų rūpesčius ir siekius, pagaliau, susitikau ir kalbėjausi su tūkstančiais žmonių norėdamas suprasti, kokios Lietuvos jie nori.
– O tai kodėl varginatės? Galėtumėte toliau plėtoti verslą ir džiaugtis gyvenimu.
– Iki 2014-ųjų pabaigos taip ir buvo – daug dirbau plėtodamas verslą, nemažai keliavau, norėdamas pamatyti ir pažinti pasaulį O tada įvyko tai, kas labai pakeitė mano gyvenimą – dėl plaučių ligos atsidūriau ant mirties slenksčio. Gydytojai neteikė daug vilčių išsikapstyti, bet aš neketinau lengvai pasiduoti. Šventai tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties ir ta liga man buvo ne šiaip sau siųsta. Todėl, gulėdamas po operacijos, pasižadėjau: jei išgyvensiu, visas jėgas skirsiu padėti kitiems. Dabar tai ir darau – važiuoju į mokyklas ir susitikimus su verslininkais, pasakoju savo istoriją ir stengiuosi skleisti žinią, kad gyvenime – viskas įmanoma.
Taip atėjo suvokimas, kad galiu nuveikti daugiau, t. y., konkrečiais darbais prisidėti prie žmonių gerovės.
– Kodėl manote, kad žinote, ko reikia Lietuvos žmonėms?
– Negyvenu kokone, turiu daug draugų, pažįstamų su kuriais bendrauju, žinau jų džiaugsmus ir sunkumus. Dar geriau tikrąjį Lietuvos veidą pažinau šį rugpjūtį, kai tris savaites vežimėliu keliavau aplink Lietuvą. Sutikau daugybę žmonių, stengiausi pasikalbėti su kiekvienu – klausiausi jų istorijų ir nuomonių, džiaugsmų ir nusiskundimų. Nesakau, kad dabar jau viską žinau, bet tikrąjį gyvenimą, ko gero, pažįstu kur kas geriau, nei dalis politikų, sėdinčių savo kabinetuose ir iškišančių nosį tik prieš rinkimus.
– Jūs taip pat tik prieš rinkimus leidotės į šią kelionę…
– Tiesiog taip sutapo – seniai svajojau apie tokį žygį, tačiau 2015-ųjų vasarą dar nebuvau pakankamai sustiprėjęs po ligos. Laukti kitos vasaros reiškė atidėti planus dar metams, o aš juk pasižadėjau: negaišiu nė dienos. Paskaičiavęs savo jėgas, lydinčios komandos galimybes ir galimus maršrutus, supratau, kad geriausia keliauti 23 dienas.
Juolab, kad pabaiga sutapo su Baltijos kelio metinių minėjimu – man ir visai Lietuvai nepaprastai svarbia data. Taip viskas savaime ir stojo į reikiamas vėžes. Kita vertus, skaičius 23 mane lydėjo visos kelionės metu, o galiausiai dar ir paaiškėjo, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše mano numeris – 23.
– Ant informacinio „Aplink Lietuvą per 23 dienas“ kelionės žemėlapio buvo parašyta, kad tai – rinkimų agitacija.
– Kitaip būčiau nusižengęs įstatymams. Keliavau jau prasidėjus rinkimų kampanijai, todėl viskas, ką viešai dariau ir dabar darau, yra agitacija. Vis dėlto, man ši kelionė buvo asmeninis iššūkis. Kartu norėjau savo pavyzdžiu visus paskatinti imtis to, ko trokštama, norima, bet dėl vienų ar kitų priežasčių vengiama daryti.
– Kokią Lietuvą pamatėte?
– Tokią, kokią ir įsivaizdavau. Sutikau darbščių, kūrybingų, verslių, jautrių, dosnių, šiltų ir pagalbos ranką ištiesiančių žmonių. Tokių buvo absoliuti dauguma. Neklydau manydamas, kad Lietuva – gerų žmonių šalis.
– Klausantis jūsų atrodo, kad gyvenate su rožiniais akiniais.
– Kiekvienas stengiamės susikurti tokią aplinką, kurioje jaustumėmės saugūs ir laimingi. Man pavyko – mane nuo pat vaikystės supa nuostabūs žmonės. Dar daugiau jų sutikau keliaudamas per Lietuvą. Nesu naivus ir nemanau, kad pasaulyje – tik nuostabūs ir geri žmonės. Visokių jų esama.
Tačiau net pats didžiausias niekadėjas nusipelno antros progos. Todėl norėtųsi veiksmų, kurie padėtų skleistis gerajam žmogaus potencialui – tam reikia visų mūsų pastangų. Ir valstybės.
Labai svarbu, kad Lietuvoje būtų priimami sprendimai, kurie skatintų atsiskleisti geriausius žmonių bruožus.
– Ko Lietuvos žmonėms labiausiai trūksta?
– Gerai apmokamų darbo vietų. Tačiau ne valstybė jas turi kurti. Paradoksalu, tačiau pastaruosius penkiolika metų girdime nuolatinius valdžios vyrų pažadus mažinti biurokratinį aparatą. O realiai tarnautojų skaičius tik auga, nes kiekviena politinė jėga nori pasirūpinti „savais“ žmonėmis, jų, giminaičiais ar kaimynais.
Aš visiškai nepalaikau tokios politikos. Priešingai – manau, kad turi būti priimti įstatymai, kurie netrukdytų tarpusavyje konkuruoti įvairaus dydžio verslams, ypatingai regionuose. Tuomet darbdaviai peštųsi dėl kompetentingų darbuotojų, siūlytų konkurencingą atlygį ir taip žmonių pragyvenimo lygis augtų realiai, o ne tik raštuose ar neaiškiose lentelėse.
Pavyzdžiui, keliaudamas nesutikau nė vieno, kuris džiaugtųsi gyvendamas iš pašalpų. Mūsų žmonės veiklūs, gudrūs darbštūs, tereikia sukurti sąlygas, kad šios savybės atsiskleistų, o žmonės galėtų užsidirbti ir oriai gyventi.
– Sakoma, vienas lauke – ne karys. Negi rimtai tikite, kad galite ką nors pakeisti?
– O aš ir nesu vienas!
Prieš priimdamas sprendimą, daug su kuo kalbėjausi, bendravau, analizavau veiklos sritis, prioritetus. Kryptys, kurios man yra svarbios, sutapo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pozicija. Ne mažiau svarbūs ir žmonės, kurie prisidėjo ir vis dar jungiasi į partijos bendraminčių gretas – mums šiandien tikrai pakeliui.
Antra vertus, į savo komandą subūriau tikrus savo srities profesionalus, todėl jaučiuosi kaip niekad tvirtai.
– Būtumėte pirmasis neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Seimo narys…
– Man pačiam įdomu ar Seimo rūmai pritaikyti neįgaliesiems – bus įdomu sužinoti (šypsosi). Kita vertus, man tapus parlamentaru visuomenė pamatytų, kad mes, neįgalieji, egzistuojame ir norime būti matomi bei girdimi. Nuo pat vaikystės esame atskiriami, nuo kitų, sveikųjų, mokomės specialiose mokyklose, uždarose gydyklose, o mažų miestelių gyventojai neturi ir to – jie tiesiog įkalinami namuose. Patikėkite, puikiai žinau, ką sakau, nes pats tai patyriau. Pasaulis jau seniai suprato, kad šis – atskirties – kelias yra klaidingas.
Supraskite: neįgalus žmogus yra lygiai toks pat, kaip ir kiti – jis jaučia, kenčia, myli ir džiaugiasi. Jis lygiai taip pat, kaip ir kiti, nusipelnė galimybės dirbti, bendrauti, eiti į mokyklą ar parduotuvę nebijodamas, kad negalės užvažiuoti. Keliaudamas sutikau vaikiną, kuris negalėjo baigti mokyklos, nes … buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis mokykloms įpareigojimą įrengti neįgaliesiems skirtą rampą. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu, jeigu jūsų vaikas negalėtų mokytis, nes nepasiekia pirmojo laiptelio!
Tokių pavyzdžių – daugybė. Todėl valstybė neturi leisti pinigų uždarų neįgaliesiems skirtų pastatų statybai. Ji privalo investuoti į tai, kad bet kuris pastatas būtų patogus naudotis ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems. Kalbu ne vien apie pinigus. Svarbiausia, kad įstatymai ir poįstatyminiai aktai Seime būtų priimami atsižvelgiant į neįgalių žmonių poreikius. Už tai aš būtinai kovosiu.
– Dėl raumenų atrofijos be pagalbininko negalite net vandens atsigerti. Ar manote, kad galėsite pilnavertiškai atstovauti savo rinkėjus?
– Noriu patikslinti: man – raumenų, o ne smegenų atrofija. Mąstyti galiu, priimti sprendimus – taip pat. Negalia nesutrukdė man nuo šešiolikos metų dirbti, sukurti tarptautinį verslą, šokti su parašiutu ir net keliauti po Lietuvą. Beje, ši kelionė tikrai ne paskutinė. Dar liko daugybė neaplankytų miestų ir miestelių. Tuose, kur aplankiau, sutikau daug puikių žmonių, su kuriais tikiuosi dar ne kartą pasimatyti, pabendrauti. Tad tikrai nesiruošiu užsisėdėti bokšte ir pamiršti, kaip iš tikrųjų gyvena žmonės.
O jie jau pavargo nuo melo, korupcijos ir pažadų netesėjimo. Ypatingai juos liūdina kiekvienas valdžios skandalas ar neetiškas politiko poelgis.
Svarbu, kad ateitų patyrę ar jaunesni, bet kurie vadovaujasi skaidrumo ir sąžiningumo principais ir kurių reputacija ir profesionalumas nekelia abejonių. Tie, kurie gali ir nori tarnauti savo šaliai ir žmonėms.
Aš tikiu Lietuva – sutelkę jėgas ir žinias mes galime pagaliau sukurti tokią valstybę, kurioje būtų gera gimti, augti, dirbti ir oriai sutikti senatvę.
