Pastaraisiais metais Lietuva įgyvendino keletą stambių strateginių energetikos projektų: pastatytas Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalas, nutiesta elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. Plėtojamas dujų jungties su Lenkija projektas. Visi šie projektai didina mūsų šalies energetinę nepriklausomybę. Jais pagrįstai didžiuojamės. Tačiau šiandien atėjo laikas žengti toliau – nuo stambių infrastruktūros projektų įgyvendinimo turime pereiti prie energetinės sistemos modernizavimo ir vartotojų lūkesčių tenkinimo.
Visų pirma turi būti skatinama mažosios energetikos plėtra. Privalome protingai ir veiksmingai išnaudoti vietinius netaršius energijos išteklius: vėjo, saulės, biodujų ir biokuro. Naujos elektros gamybos technologijos ir įrenginiai kasmet atpinga dešimtimis procentų. Suteikus tinkamą valstybės paramą, šiuos įrenginius galėtų statyti ne tik stambūs investuotojai, bet ir namų ūkiai, bendruomenės, smulkusis verslas. Taip būtų palaipsniui pereinama prie sistemos, kai energija gaminama ten, kur ji suvartojama. Skirstomųjų tinklų įmonės turėtų būti skatinamos ne tik priimti tokiais įrenginiais pagamintą perteklinę energiją, bet ir palankiomis sąlygomis grąžinti ją gamintojui, kai pastarojo įrenginiai energijos generuoti negali.
Būtina skatinti valstybės valdomas elektros įmones investuoti į išmaniuosius sprendimus – juos įdiegus vartotojai galėtų tapti aktyviais energetikos sistemos dalyviais, o visa elektros sistema – stabiliai veikti. Mūsų siekis – demokratizuoti energetikos sistemą, kad elektros energijos sistemos dalyviais galėtų tapti visi smulkūs šalies vartotojai, gaminantys elektros energiją savo pačių reikmėms. Taip būtų ne tik didinamas šios sistemos patikimumas, bet, ir tai ne mažiau svarbu, – kuriamos naujos darbo vietos regionuose. Neturėtume pamiršti, kad šiandien Lietuva pasigamina tik apie 20 procentų suvartojamos elektros energijos, todėl aktyviai plėtojama vietinės energijos gamyba suteiktų Lietuvos energetikai daugiau tvarumo.
Antra, būtina nedelsiant diegti energijos taupymo sprendimus, nes kol kas Lietuva šiuo klausimu nedovanotinai ilgai trypčioja vietoje. Vienam BVP vienetui pagaminti mes sunaudojame beveik dvigubai daugiau energetinių išteklių negu (vidutiniškai sunaudojama) Europos Sąjungoje. Politinėse diskusijose dažnai minima, kad Lietuva nėra iki galo perkėlusi atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų į Lietuvos teisę . Tačiau kad ir kaip būtų, tai tik viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalyje taip netausojami energetiniai ištekliai. Privalome nedelsdami imtis konkrečių darbų – pavyzdžiui, įpareigoti stambiąsias energetikos įmones diegti energijos taupymo programas vartotojams, teikti valstybės pagalbą aukštesnei gyvenamojo būsto energetinei klasei pasiekti ir pan.
Deja, šiandien nepagrįstai didelę Lietuvos gyventojų pajamų dalį „suryja“ mokesčiai už komunalines paslaugas. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad energetinės ir kitos komunalinių paslaugų įmonės teiktų vartotojams paslaugas minimaliomis sąnaudomis. Valstybės valdomų energetikos įmonių pelno siekis turėtų būti tiesiogiai susietas su paslaugų kainų mažinimu vartotojams. O šilumos kainų mažinimui apskritai turi būti teikiamas išskirtinis dėmesys. Esame tikri, kad būtina toliau didinti biokuro – kaip vietinio ir nebrangaus kuro – naudojimą šilumos ūkyje. Kartu kritiškai vertiname šilumos ūkio nuomojimą privačiajam verslui. Iš kainų analizės matyti, kad daugeliu atvejų privatusis sektorius nepateisino vilčių, t. y. nesumažino šilumos kainų, o kai kuriais atvejais tiesiog įžūliai piktnaudžiavo savo padėtimi.
Galiausiai – nauji energetiniai projektai turi būti įgyvendinami tik atlikus sąžiningą ir profesionalią sąnaudų ir naudos analizę, kai projekto įtaka paslaugų kainai yra atskleidžiama labai aiškiai. Būtent į tai visų pirma ir turi būti sutelktas energetikos strategų dėmesys.
Artimiausiu metu Lietuva privalo įgyvendinti dar vieną didelį energetinį projektą – turime atsijungti nuo Rusijos elektros sistemos ir prisijungti prie kontinentinės Europos tinklų. Šiuo metu Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, elektros sistema vis dar yra Rusijos elektros sistemos dalis. Tai reiškia, kad mes savo šalies elektros sistemą vis dar kontroliuojame tik iš dalies. Todėl vienas iš svarbiausių prioritetinių darbų yra visiškas elektros sistemos valdymo susigrąžinimas ir susijungimas su kontinentinės Europos elektros tinklais.
Didelį susirūpinimą kelia prie pat Lietuvos sienos skubiai statoma Astravo atominė elektrinė. Pasisakome prieš atominių elektrinių statybą mūsų regione. Jeigu kartu su tarptautine bendrija nepavyktų sustabdyti Astravo AE statybos ar pasiekti, kad būtų laikomasi branduolinį saugumą reglamentuojančių tarptautinių įsipareigojimų ir sutarčių, nepriimsime Astravo elektrinėje pagamintos elektros į mūsų šalies rinką.
Mano išvardytų energetikos ūkio problemų sąrašas toli gražu nėra išsamus, tačiau noriu pabrėžti – kad ir kokių iniciatyvų ar infrastruktūros projektų imtumėmės energetikos ūkyje, mūsų atskaitos taškas visada bus valstybės ekonominių pamatų stiprinimas ir nauda vartotojui. Energetika turi tarnauti žmonėms.
