Vytautas Bakas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas
Teigiama, kad policininkas yra demokratijos sargas ir arčiausiai žmonių esantis valdžios pareigūnas. Žmonių nuotaikas, agresiją, pyktį, džiaugsmą pirmieji jaučia policininkai. Išorės grėsmes pirmieji atrems policininkai ir pasieniečiai. Tai patvirtina nesenos Lietuvos istorijos pavyzdžiai. Atkūrus šalies Nepriklausomybę nuo išorės agresorių – žudikų rankos – gyvybės neteko aštuoni pareigūnai ir vienas buvo sunkiai sužeistas. Juos šaudė tiesiog postuose.
Politikai savo sprendimais lemia, kaip saugiai gyvens visuomenė, o pareigūnai ir piliečiai savo sveikata, gyvybe ir (arba) turtu moka už politinius sprendimus. 1995-2000-aisiais, banditų siautėjimo laikais, buvo nužudyti net 7 policijos pareigūnai, nuo kulkų krito prokurorai. Tuomet keletą metų pareigūnus žudė savi, nes teisėsauga privalėjo susiremti su tuometės politikos pasekmėmis – organizuotomis gaujomis ir ginti valstybę nuo anarchijos.
Skurdo įtaka visuomenės ateičiai
Daugiau nei 10 metų negirdėjome apie pareigūnų žudynes, kol 2013 metais Lietuvą sukrėtė žinia, kad nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius. Neseniai nuo nusikaltėlio peilio dūrio krito policijos pareigūnas Liudas Šimkus. Nedrįstu teigti, kad, pastarasis pareigūno nužudymas galėtų būti siejamas su visuomenėje besikaupiančia socialine įtampa ir agresija. Tačiau neužtenka tik atlikti tarnybinius tyrimus, aiškinantis, kas kaltas. Būtina kuo skubiau kviesti teisininkus, sociologus, kriminologus, psichologus ir aiškintis, kokią reikšmę skurdas gali turėti (turi) kriminogeninei situacijai. Kokia saugumo prasme bus ateitis.
Tačiau jau aštuntus metus šalį valdantis valdžios elitas nepadarė būtinų išvadų situacijai keisti. Todėl šiandien vidaus ar viešasis saugumas net nelaikomas nacionalinio saugumo elementu. Žmonių saugumas tapo pačių žmonių ir pareigūnų rūpestis.
Reikia būti naiviam, jog nesuprastum, kad skurdas ir atskirtis gimdo nusikalstamumą, smurtą, agresiją. Lietuvoje beveik trečdalis gyvena skurde. Laisvosios rinkos verslo ir politikos sėkmės džentelmenams skurdas ir atskirtis nerūpi, nors tai taip pat nesenų politinių sprendimų rezultatas. Pavyzdžiui, daugelį metų nevaržomai siautėjantis greitųjų kreditų, alkoholio ir lošimo verslas gilino skurdo krizę ir per kelerius metus dešimtis tūkstančių žmonių nustūmė į paraštes.
Mokslininkai ir jų atlikti tyrimai labai konkrečiai parodo, kokias potencialias grėsmes kelia skurdo, neapykantos valdžiai, korupcijos ir demotyvuotos teisėsaugos mišinys mūsų demokratijai. Nacionalinio saugumo ekspertai ne kartą akcentavo, kaip tai gali išnaudoti nedraugiškos jėgos.
Lietuva, susitvarkiusi su išorės agresoriais, banditų siautėjimu, gali įveikti skurdą ir atskirtį. Galime mokytis iš kitų valstybių, tokių kaip Slovėnija, Danija, Nyderlandai, Vokietija, sėkmingai įveikusių skurdą, pavyzdžių. Šios valstybės ypatingą dėmesį skiria tam, kad paskatintų verslą ir gamybą kaimiškose vietovėse, ypatingą dėmesį skiria šeimoms, auginančioms vaikus ir patiems vaikams, mažina nedarbą. Jos pradėjo nuo to, kad aukščiausiu lygiu sutarė, jog skurdo įveikimas yra strateginis tikslas.
Pasitikėjimas pelnytas veikla
Kol valdžia sutars dėl šio tikslo, grįžtu prie pagrindinės savo straipsnio temos – kas vyksta policijoje. Sprendžiant iš sociologinių apklausų, šiandien Lietuvos visuomenė kaip niekada jaučiasi saugiai ir kaip niekada palankiai vertina policijos darbą. Žmonių pasitenkinimas teisėsaugos įstaigų veikla (policija, pasieniečiais, ugniagesiais) ryškiai išsiskiria iš kitų viešojo sektoriaus įstaigų savo veiklos kokybe ir visuomenės palankumu. Pvz. pasitenkinimas policijos ir PAGD veikla siekia 70, 90 ir daugiau proc., tuo tarpu pasitikėjimas valstybės tarnyba nesiekia net 40 proc.
Toks pasitikėjimas teisėsaugos veikla yra labiau išimtis iš taisyklės, o ne taisyklė. Ir šią išimtį sukūrė valstybei ir jos žmonėms lojali bendruomenė kartu su talentingais vadovais. 2008 metais prie policijos vairo stojęs Vizgirdas Telyčėnas paskelbė idėją – vadovai su žmogišku veidu. Jis pradėjo ieškoti talentingų žmonių, skatinti lyderystę, atvirumą. Vėliau jį pakeitęs Saulius Skvernelis pradėjo kovą su korupciją, įveikė tarnybų susiskaldymą ir konkurenciją, sutelkė bendruomenę, skatino nuomonių įvairovę, įsitraukimą ir partnerystę.
Šiandien žmonės mato policijos profesionalumą, konkrečius rezultatus, atvirumą ir tai vertina pasitikėdami ir žinodami, kad jų asmeninis ir šalies saugumas patikimose rankose.
Kita teisėsaugos pusė
Dar 2000-aisiais, klausantis paskaitų Policijos akademijoje, operatyvinės veiklos ekspertai įspėjo mus, studentus, apie tuo metu buvusią situaciją. Tais metais vyko aktyvi nusikalstamų grupuočių veikla, siekiant integruoti savo žmones į aukščiausius valdžios postus, legalizuoti nešvarius, kruvinus pinigus, silpninti teisėsaugą, naudoti ją savo reikmėms. Oficialiai niekas neskelbia, ar šios pastangos pavyko ir kiek pavyko. Tačiau 1990-2000 kriminalinių koalicijų uždirbtų nešvarių pinigų kvapas neretai padvelkia iš vienų ar kitų valdžios koridorių.
Akivaizdu, kad kriminalizuoti ir politizuoti policijos nepavyko. Itin sudėtinga vadovų skyrimo procedūra, aukščiausių politinių lyderių dalyvavimas skyrime užtikrino policijos apolitiškumą. Nepaisant to, kriminalinės koalicijos dirba savo juodą darbą. Dėl to ji sulaukia išpuolių ir pažeminimo.
2008 metais rinkimus laimėjusiems konservatoriams vidaus reikalai nebuvo prioritetas, nors šalį purtė krizė. Tuo metu kaip niekad visuomenės saugumui buvo reikalingas politikų dėmesys, jautrumas. Vidaus reikalų ministerija buvo atiduota valdininkams, kurie sudavė tokį smūgį teisėsaugai ir žmonių saugumui, kad pasekmes jaučiame iki šiol.
Vienos nakties sprendimas lėmė tai, kad buvo uždaryti komisariatai ir nuovados miesteliuose, toliau buvo uždaromos areštinės, gerokai sumažėjo pareigūnų skaičius. Stebino ir stebina savaitgaliais ant policijos įstaigų durų kabančios spynos. Todėl keista, kai koks nors Valentinas Mazuronis stebisi esama situacija policijoje. Juk būtent jų valdymo su koalicijos partneriais periodu įsisavinant europinius pinigus, skirtus verslui plėtoti ir skurdui įveikti, uniformuoti žmonės ir buvo stumiami į skurdą nuaunant jiems paskutinius batus.
Nepaisant drastiškų sprendimų 2009 metais Lietuvos teisėsauga apgynė Seimą nuo akmenimis apsiginklavusių „budulių“. Policija ir viešojo saugumo daliniai gynė vertybes, simbolius, demokratiją. Tačiau tuo metu viešojoje erdvėje pasigirdo ir kitokių vertinimų.
Kas būtų, jeigu pareigūnams nebūtų pavykę suvaldyti įsiutusių maištautojų? Kaip tada „seimūnams“ atrodytų „diržų veržimo“, žmonių pažeminimo politika? Seime užsidariusiems parlamentarams tokių klausimų nekilo. Pasibaigus riaušėms jie apkaltino teisėsaugą, kad ši naudojo gumines kulkas. Naudojo, nes priešingu atveju sprendimų priėmėjai pajustų savo politinių sprendimų pasekmes.
Naktinis smūgis turėjo poveikį ir kitų tarnybų darbui. Pasak tuos laikus prisimenančių diplomatų, Valstybės saugumo departamentas nusprendė nebesaugoti mūsų atstovybių. Kitaip tariant, paliko diplomatus be jokios priedangos. STT nustojo tirti smulkiosios korupcijos atvejus. Ugniagesius išgelbėjo tai, kad žmonėms buvo sudarytos sąlygos turėti antrą darbą. Pasibaigus krizei diržų veržimo politika nesustojo, ją perėmė ir po 2012 m. rinkimų sudaryta partinė koalicija. 2012- 2013 metais finansavimas policijai ir kitoms teisėsaugos įstaigoms toliau buvo mažinamas.
Tęsinys – kitame straipsnyje
