Sena, tačiau prisimenama antikos tiesa, jog kiekviena stiprybė turi savyje silpnumo, o kiekvienoje silpnybėje esama stiprybės.
Mūsų kultūros ir meno stiprybė – didūs menininkai ir profesionalūs, pasaulio vertinami meno kolektyvai ir jų institucijos, atsakingos kultūros atminties institucijos, saugančios mūsų paveldą; kokybiški festivaliai ir kitos kultūros programos; ryškūs kultūros vadybininkų darbai Lietuvoje ir užsienyje.
Tačiau negalima nepastebėti ir šio sektoriaus silpnybės – nenormalaus ir neleistinai menko valstybinio finansavimo. Kaip man patvirtino patys kultūrininkai, jų veiklos finansavimas primena sugauto ir buto vonioje įleisto karpio būklę – gyvybę palaikyti galima, bet gyvenimo nėra. Juk tikras absurdas mūsų valstybės tapatybę saugančios ir puoselėjančios kultūros bei kūrybines tautos galias išreiškiančio ir grožiu mus praturtinančio meno finansavimo ubagiškumas – tik iš dalies, tik dalimis, vienur duodant, pridedant, bet kitur jau nebeskiriant, sumažinant, padalijant.
Ne veltui patys garsiausi kultūros ir meno žmonės iš visos Lietuvos kultūros institucijų ir meno organizacijų dar 2012 metais viešame laiške „Kreipimasis į valstybės vadovus“ išmintingai parašė šiuos esminius teiginius, įvardinančius kultūros ir meno sektoriaus būklę valstybės skiriamo nacionalinio ir europinio finansavimo kontekste – tai jų mintys ir išvados: „Įvertinę dviejų dešimtmečių nepriklausomos Lietuvos valstybinės kultūros politikos įgyvendinimo patirtį, dabartinę padėtį bei parengtus ar šiuo metu rengiamus šalies 2014-2020 metų raidos planus, atkreipiame dėmesį į tai, jog iki šiol vyravusios tendencijos izoliuoti, išstumti į periferiją, diskriminuoti kultūros sektorių toliau programuojamos ir kelia realų pavojų Lietuvos kultūros tęstinumui ir konkurencingumui.
Dėl nesuprantamų ir nepateisinamų priežasčių kultūros sektoriaus finansavimo dalis valstybės biudžeto struktūroje nuolat mažėjo. Per 22 metus nei viena kultūros infrastruktūros sritis nebuvo iš esmės reformuota ir modernizuota, bibliotekų, muziejų ir kultūros centrų modernizavimo programos įgyvendinamos vidutiniškai tik 33 proc. Tai reiškia, kad visos šios programos pasensta jų net neįpusėjus įgyvendinti, o vien tik valstybės biudžeto lėšomis modernizuojant kultūros sektorių, valstybė neįstengia vykdyti savo įsipareigojimų. Skirtingai negu dauguma kitų valstybės politikos sričių, kultūros sektorius nei 2004-2006, nei 2007-2013 metais negavo tikslinio tiesioginio ES struktūrinių fondų finansavimo kaip šalies ir visuomenės raidai svarbi sritis. Pasitelkiant struktūrinių fondų lėšas nebuvo pastatytas nė vienas teatras, koncertų salė, menininkų kūrybos rezidencija.
Kultūros objektai buvo modernizuojami tik savivaldybių pastangomis. Dėl tokio diskriminuojančio požiūrio į dalį šalies viešosios infrastruktūros kenčia ne tik kultūros sektoriuje dirbantys žmonės, bet ir Lietuvos visuomenė, patirianti kultūrinę atskirtį, nebegalinti dalyvauti kultūroje ir prarandanti konstitucinę teisę į laisvą kultūrinę raišką (42 str.).
Moderni infrastruktūra – tai tęstinumą laiduojantis pagrindas bet kokiai kultūrinei veiklai. Pasenę, neretai nebesaugūs, šiuolaikinės visuomenės poreikių neatitinkantys Lietuvos kultūros objektai greitai nebepajėgs atlikti jiems skirtų visuomenės ugdymo ir telkimo, bendruomenių tapatybės stiprinimo funkcijų, nepadės skatinti kultūrinio turizmo, nesukurs naujų darbo vietų, neleis pasiekti strategijos ‚,Lietuva 2030‘‘ tikslų sukurti kūrybingą ir sumanią visuomenę.
Neįmanoma suvokti, kodėl net dabar, kai ES finansinės paramos lėšomis jau modernizuota didžioji dauguma švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės paskirties ir kt. institucijų pastatų, kultūros ir meno įstaigos bei menininkų rezidencijos ir toliau lieka be ES tiesioginės paramos perspektyvos, juolab, kad tai vyksta būtent dabar, kai Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikimu Seimas 2010 m. patvirtino strateginį dokumentą „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“, kuriose kultūra įvardinta kaip mūsų valstybės pamatas ir nurodyta, kad būtina numatyti „kultūros veiksmų programos parengimą, įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2014–2030 metais perspektyvą“ (11 str.)“.
Deja, į šį kultūros ir meno žmonių parengtą raštą visai nereagavo nei viena valdžios institucija bei tuo metu, t. y. 2012 metais, A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Ir nors šios Vyriausybės sprendimais 2014-2020 metų ES finansinės paramos periode dalis lėšų kultūros infrastruktūros modernizavimui jau yra paskirtos Kultūros ministerijai (jai suteiktas tarpinės institucijos statusas), tai – tik lašas jūroje, nes didžioji dalis Lietuvos nacionalinių, valstybinių ir savivaldybės institucijų ir šiame etape nesulauks gyvybiškai būtinos paramos – darbietis kultūros ministras net nacionalinėms institucijoms težada skirti sėkmės atveju, jei jos praeis dirbtinai sukurtą kultūros objektų modernizavimo dokumentacijos labirintą ir nebus paklaidintos pačios ministerijos sukurtuose procedūriniuose brūzgynuose, finansavimą tik vienam projektui (!), kai didžiosios įstaigos, ypač muziejai ir bibliotekos, turi po kelis nerenovuotus reprezentacinius istorinius pastatų kompleksus.
Kita didžiulė problema, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su tarpinės institucijos darbu ir ES lėšų kultūrai paskirstymas vėluoja dvejus metus – nepadaryti ar blogai padaryti parengiamieji darbai, pernai liko Kultūros ministerijoje visai nepadalintų europinės paramos trisdešimt milijonų, kurių kaip oro dabar reikia kultūros ir meno įstaigoms.
Mūsų partija sėkmės atveju, jei po rinkimų tapsime valdančios koalicijos dalimi, neketina taikstytis su šia apgailėtina situacija, kai kultūra ir menas per neatsakingą finansavimo skyrimą apgaunamas ir marinamas nuolatiniais nepritekliais, nes kultūra ir švietimas – tai mūsų didžiausi prioritetai.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ketina iš esmės imtis kultūros ir meno sektoriaus finansavimo pertvarkos, kaip vieno iš svarbiausių kultūros politikos atnaujinimo, jos pilnakraujo perkrovimo darbų.
Sieksime, kad būtų rastas padidintas finansavimas nacionalinėms kultūros ir meno įstaigoms – jos savo misijos negali vykdyti su daline parama. Sieksime, kad būtų vykdomas valstybės prisiimtas įsipareigojimas finansuoti jos įkurtas biudžetines įstaigas, kaip tai numato Biudžetinių įstaigų įstatymas. Beje, neįmanoma įsivaizduoti, kad Finansų ministerija skirtų dalinį finansavimą kuriai nors jos reguliavimo sferoje esančiai institucijai, kad reikalingiems projektams vykdyti būtų skirtas dalinis, o ne pilnas finansavimas.
Bet kodėl kultūros ir meno įstaigos finansuojamos kitaip, tik iš dalies? Matyt manoma, kad jos nėra tokios svarbios, kad kultūrą puoselėjantys profesionalai ir meno kūrėjai, jo atlikėjai gali gyventi gaudami tik mažą dalį to, ką gauna biurokratai iš Finansų ministerijos institucijų ar Vyriausybės kanceliarijos? Juk nėra sąžininga ir net protinga tik po truputį kartas nuo karto pridėti kultūros darbuotojams prie atlyginimų, kad tik Vyriausybė atrodytų rūpestinga ir dėmesinga, nesprendžiant kultūros ir meno sektoriaus įstaigų finansavimo bei darbuotojų atlygių sutvarkymo pagrindų.
Esame įsitikinę, kad atėjus 2020 metams ir sukakus Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trisdešimtmečiui, mes iš esmės atnaujinsime Lietuvos kultūros politiką, suderinę valstybės įsipareigojimo kultūrai ir menui mechanizmus, o pirmiausia – užtikrinsime tinkamą kultūros ir meno finansavimą.
