Vokietijoje yra 150 kultūros kelių, jungiančių visas didžiulės valstybės žemes kultūrinės atminties gijomis, Ispanijoje per visus šalies regionus vingiuoja 130. Lietuvoje be Muziejų kelio, pilnavertiškų kultūros kelių daugiau lyg ir nematyti.
Nebeturime net Baroko kelio, nors turėjome, bet patys valdininkų rankomis sunaikinome. Neturime net vienintelio mūsų genijaus – dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros kelio, nors Varėną, kur jis gimė; Druskininkus, kur prabėgo vaikystė; Plungę, kur jis lankydavosi pas mecenatą kunigaikštį Oginskį; Palangą, kur grojo vasaros orkestre prie puošniųjų grafų Tiškevičių rūmų; Kauną, kur muziejuje sukauptas dailininko kūrybinis palikimas; Vilnių, kuriame gyveno ir kūrė, kur ilsisi amžiais Rasų kapinėse jungia jo kūrybos ir likimo gyvosios atminties jungtys, kertančios ir valstybių sienas iki Drezdeno, Varšuvos, Sankt Peterburgo.
Dailininko ir kompozitoriaus gyventose vietose rengiami muzikos festivaliai – Druskininkuose skamba muzika vasarose su M. K. Čiurlioniu, Palangoje vyksta Čiurlionio festivalio koncertai, dažni meno renginiai ir Čiurlionio namuose Vilniuje, ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Taigi, Čiurlionio kelio neturime, nors turime viską, ko reikia jam sukurti. Šis kelias garsintų Varėną – genijaus gimtinę, Druskininkus, Plungę, Palangą, Kauną, Vilnių, sujungdamas Dzūkiją, Žemaitiją, Aukštaitiją į vieną šiuolaikišką ir prasmingą kultūros programą.
Kodėl neturime kultūros kelių Lietuvoje? Kodėl neturime Maironio kelio, Justino Marcinkevičiaus kelio, Marcelijaus Martinaičio kelio, kodėl nebetęsiami gražiai kultūrininkų pradėti Juozo Naujalio ar Šatrijos Raganos keliai?
Turbūt pirmiausia dėl to, kad neturime tinkamos kultūros politikos regionuose, instrumentų; nežinome būdų, kaip sukurti daugelį prasmingų ir labai svarbių kultūrinio turizmo kelių, nors visoje Europoje matome šimtus gražiausių pavyzdžių. Neturime už šiuos kelius atsakingos institucijos – nei Kultūros ministerija, nei Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, šio darbo neatlieka, tik pakalba konferencijose ar seminaruose apie tai. Bet tuščios retorikos apie kultūros kelius nepakanka – reikia kryptingų žingsnių.
Džiaugiamės tuo, kad Lietuvoje turime labai daug puikių kultūros salų – ne tik atskirų, labai gerai dirbančių muziejų, bibliotekų, kultūros ir meno centrų, teatrų, festivalių, etninės kultūros puoselėjimo židinių, galerijų, bet ir išskirtinių vietovių, kur skleidžiasi ir prasmingai aktualizuojama kultūrinė krašto atmintis, puoselėjami paveldo objektai, plėtojamas kultūrinis turizmas. Neįtikėtina, kad taip visuotinai matomas kultūros miestas Anykščiai – turbūt geriausias kultūrinės atminties puoselėjimo nacionaliniu mastu centras. Formuojasi ir nauji centrai kaip Naisiai ir kitos mažosios kultūros sostinės.
Vis dėlto, kultūros salos regionuose nėra sujungtos, nes nėra sistemos, visuminės kultūros regionuose plėtojimo programos, nors jau keliais etapais ją bandyta sukurti ir įgyvendinti, bet kelis kartus vis suklupta. Todėl vėl turėtume pradėti iš naujo, surasdami būtiną sėkmei raktažodį.
Seniai pastebėta, jog jei tik kur regionuose iškyla ryškios asmenybės, tuoj prabylama tikrais kultūros argumentais, originaliomis ir gerai permąstytomis idėjomis, jų įgyvendinimo išgrynintais projektais, nuo kurių net ir savivaldybių valdininkams galvose pasidaro šviesiau. Tačiau pilnavertei kultūros plėtrai reikia dar daugiau – būtina valstybės ir savivaldybių partnerystė kultūros srityje. Reikia ne viršininko ir pavaldinio santykių, kaip Kultūros ministerija diktuoja savivaldybėms, o skirtingų lygmenų struktūrų darnios ir lygiavertiškos partnerystės.
Be šio lygiavertiško dialogo negali sėkmės užtikrinti nei Respublikos Prezidentės inicijuotos ir parlamento nutarimu patvirtintos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, nei Kultūros tarybos konkursinė parama projektams, nei savivaldos asocijuotos struktūros – Savivaldos kultūros kolegija, Kultūros centrų, bibliotekų, muziejų ir kitas asociacijos, sąjungos.
Mes sieksime, kad Kultūros ministerija nuo gaisrų gesinimo regionuose su savivaldybėmis, jų kultūros įstaigomis, asociacijomis, bendruomenėmis, kultūros sambūriais pereitų į kitą bendradarbiavimo lygį – į partnerystės plėtros strategijos sukūrimą ir pragmatišką, prasminiais ir finansiniais pagrindais pagrįstą jos vykdymo taktiką. Jos pirmieji daigai – tikslinės konkursinės programos, pavyzdžoiui mano inicijuotas judėjimas regionuose Mažosios Lietuvos kultūros sostinės, leidžiančios išgryninti idėjas, veiklos modelius, kurie įgalina ieškoti naujų kelių ir galimybių, jau veikia.
Turime įsisąmoninti, kad tik administraciniais metodais pažangos nepasieksime, tad reikia kitų elementų – bendro darbo su savivaldybių gabiausiais ir kultūra pasitikinčiais politikais iš rajonų ir miestų tarybų, ypač jų Kultūros komitetų bei savivaldybių administracijos lyderių, įstaigose ir ne tik įstaigose veikiančių kultūros asmenybių išgrynintų projektų. Lietuvos kultūros keliai yra viena svarbiausių idėjų tokiai plėtrai – Europoje patvirtintas ir ypač sėkmingai veikiantis kultūrinės atminties aktualinimo ir kultūrinio turizmo skatinimo modelis, kurį kaip kultūros politikos instrumentą išgrynina Europos kultūros kelių institutas Liuksemburge.
