Ar kas nors svajoja apie savo gyvenimą nuo alkoholio kenčiančioje nestabilioje šeimoje, kurioje nei suaugusieji, nei vaikai nesijaučia saugūs? Joks sveiko proto žmogus to ne tik kad nenorėtų patirti pats, bet ir pikčiausiam priešui nelinkėtų.
Ne veltui vyskupas J. Kauneckas šiemet vykusiuose Kryžių kalno atlaiduose alkoholizmą prilygino kryžiui, kurį vienaip ar kitaip neša visi Lietuvos žmonės, ir ragino politikus padėti atsikratyti šio kryžiaus, pritariant pilietinės iniciatyvos „Už blaivią“ pateiktoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai kartu su bendraminčiais dalyvavo šioje akcijoje, rinko parašus ir džiaugiasi 61 198 piliečių, pasirašiusiųjų už alkoholio prieinamumo mažinimą, akivaizdžiai išsakytu noru – keisti situaciją Lietuvoje, o mūsų kandidatas į LR Seimą – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Aurelijus Veryga – Seimo plenariniame posėdyje pateikė Alkoholio kontrolės įstatymo kontrolės įstatymą griežtinančius projektus.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga jau daugelį metų nuosekliai vykdo blaivybės politiką. Visi puikiai žino, kaip prieš septynerius metus Ramūno Karbauskio iniciatyva prasidėję blaivūs festivaliai visai šeimai „Naisių vasara“ kasmet pritraukia dešimtis tūkstančių žmonių, kad savivaldybės mūsų inicijuoto ir Seime priimto įstatymo pagrindu paskelbė, jog jų renginiuose nebus prekiaujama ir nebus vartojamas alkoholis. Šiaulių rajono pavyzdžiu jau seka ir kitos savivaldybės.
Akivaizdu, kad alkoholio prieinamumo mažinimas – tik viena iš alkoholizmo prevencijos priemonių. Kitos priemonės realizavimas yra kur kas sudėtingesnis, nes apima giluminių pokyčių pačioje visuomenėje siekimą. Ta priemonė – šeimos puoselėjimas.
Moksliškai įrodyta, kad būtent darni šeima ir jos kuriama saugi vaiko vystymosi aplinka lemia jau suaugusio žmogus gebėjimą pilnavertiškai atsiskleisti visuomenėje, kurti ir puoselėti savo paties šeimą. Galiausiai, šeimoje išgyventos patirtys sąlygoja žmogus atsparumą negatyvioms aplinkos įtakoms ir pajėgumą atsispirti priklausomybėms. Be abejo, ir priklausomybei nuo alkoholio.
Neseniai tarptautiniame moksliniame žurnale Addictive Behaviors publikuotame straipsnyje konstatuojama, jog yra priežastinis ryšys tarp žmogaus polinkio į alkoholizmą ir tokių iš jo šeimos ateinančių faktorių, tokių kaip nuolatiniai nesutarimai tarp tėvų ar motinos vaidmens sumenkėjimas. Todėl šeimos puoselėjimas ir į tai orientuota politika yra pirminė prevencija daugeliui problemų, su kuriomis susiduria mūsų visuomenė.
Dar daugiau, šeimos puoselėjimas ir saugios aplinkos šeimai sukūrimas yra ilgalaikė ir vertingiausia investicija į patį žmogų, o ne institucijas ar struktūras, vėliau skirtas pavienėms šeimų problemoms spręsti.
Šeimos institucijos stiprinimas neįmanomas ir be pagarba žmogaus orumui ir gyvybei paremtos sveikatos, lytiškumo ugdymo ir pasirengimo šeimai programos įgyvendinimo, nepamirštant, kad ugdymas šeimos gyvenimui nėra mokslas, apskaičiuojantis lytinių santykių pasekmes, o, visų pirma, tai yra vertybėmis grįstas procesas, kuriame mokykla bendradarbiauja su vaiko šeima ir papildo joje suteikiamą auklėjimą.
Bet apie kokią šeimos politiką galime kalbėti, kai mes, kaip Valstybė, iki šiol nesame apsisprendę, kokia būtent šeima yra siekiamybė, į kurią nukreipiamos visos politinės ir teisinės priemonės? Mokslininkai ne kartą konstatavo, kad „Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si).“
Niekas net nesiginčija, kad šeima kyla ir iš giminystės ryšio, tėvystės ir motinystės. Tad vyro bei moters santuoka ir giminyste, tėvystės ir motinystės ryšiais grįstos šeimos sąvokos įtvirtinimas Konstitucijoje yra esminis žingsnis apsibrėžiant šeimos politikos tikslus, kuriais bus siekiama kurti šeimai palankią aplinką.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga visada buvo nuosekli šeimos politikos srityje. Seimo patvirtinta Šeimos politikos koncepcija būtų leidusi jau eilę metų vystyti aktyvią ir integruotą valstybinę šeimos politiką. Tačiau tradicinei šeimai nepalankių jėgų siekis stabdyti šios koncepcijos veikimą pasiekė tikslą ir vietoj aktyvios bei integruotos politikos panirome tik į atskirų problemų sprendimą.
Pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir policines priemones, pagalbą socialinės rizikos šeimoms ar tų atvejų, kurie skambiai aprašomi ir skelbiami, sprendimus. Taip. Minėtos problemos ir tie pavieniai skandalingi atvejai turi būti nedelsiant sprendžiami, tačiau smurtas ar dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms negali tapti pagrindine visos šeimos politikos ašimi. Lygiai kaip šeimos politika negali būti sutapatinta tik su socialinėmis išmokomis, kurias gauna šeimos.
Šeimos politika turėtų orientuotis į visas Lietuvos šeimas, taigi ir tas, kuriose gyvenantys tėvai kasdien eina į darbą, myli savo vaikus ir prieš juos ar tarpusavyje nesmurtauja, džiaugiasi ir moko džiaugtis gyvenimu, nors ir susiduria su kasdieniais iššūkiais. Šios šeimos nepriklauso socialinės rizikos grupei ir joms nėra reikalingos pašalpos. Bet ar joms nėra reikalinga Valstybės pagalba, kad jos jaustųsi saugios, norėtų gimdyti ir auklėti vaikus, derinti darbą, visuomeninę veiklą ir gyvenimą šeimoje?
Prancūzijoje tokioms šeimoms, jei jos jaučia tam poreikį, yra prieinamos nemokamos ir vietos bendruomenėse teikiamos paslaugos mokantis tėvystės/motinystės įgūdžių, šeimoje kylančių konfliktų sprendimo meno. Ar, mokydamiesi iš kitų šalių patirties, tokių paslaugų neturėtume suteikti ir mūsų šeimoms? Juk, pavyzdžiui, galime skatinti vietos bendruomenių ir savivaldos bendradarbiavimą su jau veikiančiais Šeimų centrais ir juos įgalinti teikti tokias paslaugas. Pasididžiuokime gražiais pavyzdžiais – seniūnijose renkamomis Šeimos ambasadorėmis, kurios dorai augina vaikus ir yra sektinas pavyzdys kitiems.
Beje, toje pačioje Prancūzijoje matomas ir kitas sektinas pavyzdys: mokestinė politika, susiejanti mokesčių dydžius ne tik su pajamų dydžiu, bet ir su vaikų, auginamų šeimoje, skaičiumi. Augant vaikų skaičiui, šeimos narių mokami mokesčiai gali sumažėti per pusę, lyginant su asmenų, kurie neaugina vaikų, mokesčiais. Tokia mokestinė politika skatina dirbančias, o ne gyvenančias vien iš pašalpų, šeimas gimdyti vaikus ir kartu suteikia papildomas lėšas šeimai rūpintis joje augančiais vaikais. Ar tai negalėtų būti šeimos politikos Lietuvoje siekiamybė? Kad ir labai ilgalaikė, ne iš karto pasiekiama?
Juolab, kad „prancūziškasis modelis“, kuris apjungia kiekvienai šeimai prieinamas paslaugas, kartu su vaikų skaičiumi susieta mokestine politika, visoje Europoje yra pripažįstamas efektyviu. Šio modelio dėka Prancūzijai pavyko stabilizuoti demografinę krizę. Gimstamumas Prancūzijoje jau užtikrina kartų kaitą visuomenėje, t. y, pagimdytų vaikų, tenkančių vienai moteriai skaičius, siekia beveik 2,1. Palyginimui: Lietuvoje šis dydis tėra vos daugiau kaip 1,6. Laikas suprasti, kad pokyčiai kuriant šeimai palankią ir saugią aplinką yra būtini jau šiandien.
