Mokslininkai prognozuoja, kad net jei Lietuvai pavyks sustabdyti emigraciją, o išvykusieji pradės grįžti, 2100-aisiais metais mūsų vis vien liks tik 2 milijonai. Tačiau jei niekas nepasikeis, Vilniuje tokiu atveju gyvens net pusė šalies gyventojų.
Apie sėkmingą ir darnią regionų politiką, kurios tikslas išsaugoti žmones regionuose ir sudarysi geriausias sąlygas grįžtantiems iš emigracijos, kalbamės su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
– Kaip vertinate šiuo metu vykdomą regionų politiką?
Ar Vyriausybė deda pakankamai pastangų?
– Šiuo metu Lietuva sparčiai tampa vieno miesto šalimi. Kol Vilniuje daugėja gyventojų, kiti miestai tuštėja – štai Panevėžys jau beveik prarado didmiesčio statusą. Tuo metu Vyriausybė, nors ir kalba apie regionų plėtrą, daro labai nedaug tam, kad išlaikyti naikinamą pilnaverčiam gyvenimui regionuose reikalingą infrastruktūrą, pritraukti investicijas.
Yra kelios išimtys, pavyzdžiui sėkmingos „Investuok Lietuvoje“ pastangos pritraukti investuotojus į būsimą langų gamyklą Marijampolėje, kuri užims beveik visą laisvąją ekonominę zoną. Tačiau Vyriausybei stinga sisteminio požiūrio į regionų skirtumus, trūksta darnos tarp įvairių ministerijų planų ir programų.
– Ką turite omenyje kalbėdamas apie naikinamą infrastruktūrą?
– Regionų išsivystymo netolygumų mažinimas iki šiol jokiai Lietuvos Vyriausybei nebuvo svarbus, todėl taupyti dažniausiai būdavo pradedama nuo regionų, – įvairios optimizacijos prasidėdavo nuo mokyklų, sveikatos ir kultūros įstaigų regionuose, o ne nuo valdininkų ministerijose Vilniuje.
Sukamės uždarame rate – socialinė infrastruktūra regionuose naikinama dėl mažėjančio žmonių skaičiaus, o žmonės ten nebenori ten gyventi dėl to, kad nebėra sveikatos priežiūros paslaugų, mokyklų. Dėl ydingos, vien į taupymą orientuotos, krepšelių sistemos regionuose uždaromos mokyklos ir darželiai, panašiai naikinamos ligoninės.
– Tačiau jauni žmonės nenori kraustytis į provinciją, nes ten nėra patrauklių darbo vietų.
– Kalbėdamas apie regionus, turiu omenyje ne tik provinciją, bet ir kitus didelius Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius. Tai, kad Lietuvoje nėra darbo, yra mitas – ilgalaikis nedarbas siekia tik 3%, o verslininkai skundžiasi, kad negali plėsti verslo, nes neranda darbuotojų. Žinoma, žemi atlyginimai yra struktūrinė mūsų šalies problema, tačiau, jauniems žmonėms svarbu ne tik atlyginimas, bet ir patogios gyvenimo sąlygos – arti namų esantys darželiai, poliklinikos, ligoninės, pramogos.
Tik saugiai ir patogiai besijaučiantys žmonės norės kurti šeimas ir susilaukti daugiau vaikų. Darbo vietų kūrimąsi galėtų stipriai paskatinti vietos savivalda, išnaudodama konkrečios vietovės galimybes. Deja, dabartinė savivaldybių biudžetų formavimo tvarka iš esmės savivaldybes baudžia už iniciatyvą.
Mes turime aiškią viziją, kaip paskatinti savivaldybes aktyviau gerinti verslo aplinką, pritraukti užsienio ir vietos investicijas – tam reikia keisti savivaldybių biudžetų sudarymo tvarką, numatyti, kad savivaldybių biudžetai būtų formuojami ne tik iš gyventojų pajamų mokesčio, bet ir nuo verslo aktyvumo priklausančių mokesčių, pavyzdžiui PVM ar pelno mokesčio.
– Ar valstybė turi padėti savivaldai kurti darbo vietas?
– Taip, be jokios abejonės. Visi nacionaliniai paramos projektai turi būti nukreipti į darnią regionų plėtrą – gyvenimo kokybės didėjimą ir ekonomikos konkurencingumo augimą. Verslas, investuojantis regionuose, turi gauti lengvatas ir prioritetinius balus vertinant projektus. Valstybė taip pat turi verslui aiškiai pasakyti, kokios sritys yra ir ilguoju laikotarpiu išliks prioritetinės nacionaliniu mastu.
Tokiais prioritetais turi tapti ūkio sritys, turinčios ilgalaikį augimo ir pridėtinės vertės kūrimo potencialą, pavyzdžiui, atsinaujinančios energetikos bei energijos taupymo įrangos gamyba ir sprendimų diegimas, maisto pramonė ir t.t. Taip pat akivaizdu, kad reikia daugiau dėmesio skirti kultūros ir švietimo finansavimui bei mokymo kokybei, regioniniam kultūrinių iniciatyvų pasiekiamumui.
– Iškėlėte savo kandidatūrą Kaune. Kaip vertinate šio miesto pastangas augti?
– Kauno regionas puikiai išnaudoja savo geografinę padėtį bei akademinį potencialą ir stiprina savo įvaizdį net keliose srityse, kaip „protų kalvė“, logistikos centras, rodo ambicijas pramonės srityje. Galiu pagirti ir patį Kauno miestą, kurio valdžia pagaliau ėmėsi reikiamų pokyčių vėl užkurti augimo variklį ir išnaudoti savo didžiulį potencialą. Miestas pagaliau deda pastangas išsaugoti ypač aukštos kvalifikacijos universitetų absolventus, kurių didžioji dalis iki šiol arba emigruodavo, arba nutekėdavo į Vilnių.
– Tačiau Kaune gyventojų skaičius mažėja. Ar tikrai jiems taip gerai sekasi?
– Dabartinė vadovybė dirba dar tik metus, o realiems pokyčiams reikia laiko. Tačiau progresas matyti plika akimi – šis miestas jau rugsėjį bus išsprendęs vietų darželiuose problemą, savivaldybės administracija nustojo kaišioti pagalius į ratus nekilnojamojo turto plėtotojams, todėl pagaliau prasidėjo naujų verslo centrų statybos, o tai leis Kaunui pritraukti naujų investuotojų. Žinau, kad ne vienas naujas investuotojas yra atsisakęs planų įsikurti Kaune, nes paprasčiausiai nerado tinkamų patalpų.
– Bet visa tai – savivaldybės nupelnai. Kaip prie to galėtų prisidėti Vyriausybė? Kokios yra kertinės jūsų regionų politikos nuostatos?
– Būtina kurti veiksmingos savivaldos modelį ir suteikti jai daugiau galių ir atsakomybės. Pažiūrėjus į kai kurių partijų planus, atrodo, kad norima įkurti naują Centrinį komitetą, kuris dalins nurodymus, o savivaldybės bus tik juos vykdančios institucijos. Sėkminga socialinė paramos skirstymo sistemos reforma, kai perdavus savivaldai šias funkcijas buvo sutaupyti didelės lėšos arba Ignalinos pastangomis sukurtas ir nacionalinės programos pagrindu tapęs daugiabučių renovacijos modelis rodo, kad įgalinta ir savarankiška savivalda gali padaryti daug daugiau, pigiau ir efektyviau nei centrinė valdžia.
Dar daugiau galima pasiekti savivaldybėms bendradarbiaujant regiono lygmeniu, jei tik joms bus suteikti įgaliojimai ir finansai. Šiandien pribrendo siūlymai decentralizuoti bedarbių perkvalifikavimo, verslumo skatinimo programas, į jų įgyvendinimą plačiau įtraukti vietos savivaldą, regionines aukštąsias ir profesines mokyklas, kolegijas, vietos verslą, nevyriausybinį sektorių, bendruomenes. Tam reikia sustiprinti apskričių pagrindu veikiančias ir iš savivaldybių atstovų formuojamas Regioninės plėtros tarybas.
Būtina sumažinti regioninės politikos priklausomybę nuo ES finansavimo. Statistika yra tiesiog skandalinga – iš esmės Lietuvoje regioninė politika egzistuoja tik todėl, kad tai numato ir tam lėšas skiria ES. Net 70 procentų visų šalies investicijų į regionus yra finansuojamos iš ES biudžeto. Be to, ir pati regioninė politika yra labai centralizuota: 2007-2013 m. laikotarpiu regionų plėtros tarybos turėjo galimybę beveik savarankiškai priimti sprendimus dėl maždaug 10 procentų ES struktūrinės paramos paskirstymo. Padėtis nedaug pasikeitė ir dabar.
Ši situacija mūsų šalies regioninei politikai gali smogti jau netrukus, kai sulig Jungtinės Karalystės išstojimu iš ES sumažėjus ES BVP vidurkiui, visa Lietuva gali viršyti 75 proc. ES BVP ribą, dėl ko sumažės ES parama ir regioninė politika liks be pinigų.
Negalim tikėtis, kad pinigų atsiras daugiau nei yra. Todėl siūlome išnaudoti ir reguliacines regioninės plėtros skatinimo priemones – mažesnius darbuotojų ir verslo mokamų mokesčių tarifus dirbantiems skurdesniuose regionuose. Tai turėtų paskatinti tiek investicijas, tiek ir žmonių judėjimą į regionus. Esu įsitikinęs, kad savivaldybės turi turėti teisę taikyti šias mokestines lengvatas, žinoma, savo biudžetų sąskaita.
Tokią teisę keisti nekilnojamo turto mokesčių tarifus savivaldybės turi jau kelis metus ir ja vis sėkmingiau naudojasi. Laikas centrinei valdžiai parodyti pasitikėjimą vietos savivalda, jai sukeikiant daugiau teisių, daugiau galių ir daugiau atsakomybės už savo sprendimus. Juk visi esame tos pačios valstybės – Lietuvos, piliečiai, todėl turime padėti vieni kitiems padaryti taip, kad joje būtų gera gyventi visiems.
