Vytautas Bakas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Lazdynų apygardoje
Jei iki šiol atliekų deginimo gamykla Vilniuje (oficialus pavadinimas – kogeneracinė jėgainė) buvo tik kalbos, tai dabar – tik mėnesių klausimas, kada bus pradėti lieti pamatai.
Pagal planą jau šių metų pabaigoje prasidės rangos darbai, o kitų metų pabaigoje šalia Gariūnų verslo parko numatyti paleidimo darbai. Čia bus deginamos visos vilniečių ir Vilniaus regiono šiukšlės ir biokuras, gaminama elektra ir šiluma. Per metus bus deginama 150 tūkst. tonų šiukšlių ir 450 tūkst. tonų biokuro. Projekto vystytojų teigimu, šiluma bent vilniečiams dėl to atpigs penktadaliu, o pagaminta elektra (kalbama apie 3 proc. viso suvartojamo kiekio) mažins priklausomybę nuo Rusijos.
Visi gerai suvokiame taršos ir šiukšlių utilizavimo aktualumą. Todėl logiška, kad tokios gamyklos ir turi padėti tai spręsti. Tačiau svarbesnė problema yra tokių objektų atsiradimas dideliame mieste, kuriame tankiai gyvena žmonės. Būtent čia ir yra problemos dilemiškumas: įvertinus poveikį aplinkai ne tik parinkti tokiems objektams geriausias vietas, bet ir užtikrinti gyventojų interesus turėti sveiką ir žalią aplinką.
Šiuo metu atliekų deginimo gamykla veikia Klaipėdoje, dar dvi ketinama statyti Kaune ir Vilniuje. Po gyventojų protestų ir tūkstančių parašų Vilniuje planuojamą statyti gamyklą ėmėsi globoti Vyriausybė. Kaip atsakas gyventojų protestams 2014 m. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo šios jėgainės pripažintos valstybinės reikšmės objektais. Po tokio lygio sprendimų vietos politikai nuleido rankas, žadėdami gyventojams pastatyti triukšmo sieneles, teršalų matavimo stotis ir šviesoforą. Tačiau ar to pakanka, ar pasirinkti sprendimai atitinka gyventojų ir nacionalinius interesus?
Į atliekų deginimo reikalus pradėjau gilintis tuomet, kai gilindamasis į svarbiausias žmonių problemas kartu su savanoriais atlikau gyventojų apklausą. Paaiškėjo, kad sumanymas statyti gamyklą šalia Vilniaus žmonėms kelia didelį nerimą. Paaiškėjo ir tai, kad daugelis gyventojų yra suklaidinti ir iki šiol mano, kad gamyklos niekas nestatys, kadangi prieš kelis metus tam nepritarė tūkstančiai gyventojų parašais, teismais ir protestais protestavę prieš tokius planus.
Žmonės surinko tūkstančius parašų, tikėjo ir pasitikėjo politikais, kuriems juos įteikė, šie žadėjo, kad keliami klausimai bus išgirsti ir gamykla jeigu ir bus statoma, tai atokiau nuo gyvenamųjų vietovių.
Kas (ne) ramina žmones?
Medžiagą apie šią gamyklą rinkau ne vieną mėnesį. Apklausiau daugiau kaip du šimtus žmonių, susitikau su žaliaisiais, bendruomenių lyderiais, seniūnais, mokyklų, darželių vadovais, energetikos ekspertais – ir netgi su šios gamyklos sumanytojais. Analizavau Europos Sąjungos energetikos strategijas, Vokietijos žaliųjų miestų programas. Todėl ir noriu pasidalinti nuomonėmis ir įžvalgomis apie šį objektą, būsiantį šalia jų namų. Kalbinti ekspertai teigia, kad trijų gamyklų Lietuvai per daug, o ir pačios statybos nedera su naujausiomis atliekų tvarkymo idėjomis.
Žmonės labiausiai bijo smarvės, užterštumo, apsigimimų. Bijo, kad dėl nuodingų dujų didėja rizika susirgti, sunyks kraštovaizdis ir nuvertės jų turtas. Kai bandau sakyti, kad šiluma bus pigesnė, šios minties kratosi net senjorai teigdami, kad sveikatos į pigesnę šilumą nekeis.
Gyventojus neramina tai, kad visai šalia jų susikoncentruos bent aštuoni stambūs pramonės objektai, kurių visi vienaip ar kitaip susiję su poveikiu čia gyvenančių žmonių gyvenimo kokybei: Atliekų rūšiavimo gamykla, Dumblo saugykla, Pavojingų atliekų deginimo gamykla, „Grigiškių“ popierius fabrikas, Termofikacinė elektrinė, Kogeneracinė, šiukšlių deginimo gamykla, plastiko perdirbimo gamykla, Biokuro deginimo katilinė, galimai – krematoriumas.
Žmonės įsitikinę, kad suminė (bendra) šių objektų tarša visiems laikams palaidos šio regiono tapatybę, kurią prieš beveik šešias dešimtis metų įkvėpė žymiausi to meto architektai ir inžinieriai, sugebėję suderinti gatvių tinklą, pastatų išdėstymą ir natūralų miškingą ir kalvotą reljefą. Būtent šis rajonas dėl savo žaliųjų erdvių buvo projektuojamas kaip viso miesto traukos centras. Kaip matyti, gamyklos klausimas, susijęs su šio unikalaus Vilniaus regiono tapatybe, ypač jautrus daugiau kaip 100 tūkst. Lazdynų, Viršuliškių ir Karoliniškių gyventojų. Pirmieji šio rajono naujakuriai, inteligentija neabejoja: gamykla amžiams palaidos kelis dešimtmečius puoselėtą rajono viziją.
Vystytojų pažadai
Projekto vystytojai AB Lietuvos energija teigia, kad Vilniaus šiukšlių deginimo gamykla išspręs pagrindinę problemą – per daug šiukšlių laikome sąvartynuose ir šiuo požiūriu velkamės ES uodegoje. Kiti argumentai – penktadaliu atpigs šiluma ir tapsime mažiau priklausomi nuo Rusijos, nes gamyklos pagamins apie 2-3 proc. reikalingos elektros energijos. Vystytojai argumentuoja, kad poveikio aplinkai vertinimo išvadose baimės dėl taršos nepasitvirtino.
Žiedinė ekonomika- ateitis be šiukšlių
Mano tyrimo metu surinktoje medžiagoje turiu prezentaciją, kurioje pateikta Europos Sąjungos vizija atliekų tvarkymo srityje. Vizija paprasta: visos Europos mastu skatinama beatliekinė arba, kitaip tariant, žiedinė ekonomika. Tai yra artimiausioje ateityje bus siekiama, kad neturėtume ko išmesti į šiukšliadėžes. Kai kurių žiedinės ekonomikos elementų yra jau dabar, pvz. taromatai ir taros ųžstatų sistema, dėl kurios mūsų miškuose ir vandens telkiniuose nelieka plastikinių butelių. Jie surenkami taromatuose ir perdirbami, o naujus gaminius naudojame iš naujo.
Žiedinės ekonomikos skatinimui artimiausiu metu bus skiriami šimtai milijonų eurų. Beje, tam, kad įgyvendintume žiedinę ekonomiką, reikalinga diegti rūšiavimo kultūrą ir infrastruktūrą. Skatinti žmones rūšiuoti, o sumanymas deginti atliekas prieštarauja sumanymui jas rūšiuoti, nes kuo daugiau išrūšiuosi, tuo mažiau reikės deginti.
Šalys, kuriose kompleksiškai žiūrima į atliekų tvarkymą, stengiasi maksimaliai išnaudoti deginimo alternatyvas. Ir tik tai, kas lieka po rūšiavimo ir perdirbimo, degina. Analizuojant ES viziją atliekų tvarkymo srityje akiv1aizdu, kad per artimiausius keletą metų (iki 2020 m.) jos laukia didelis proveržis. Jame prioritetai skiriami ne deginimui, o pirminiams rūšiavimui, vartojimo kultūros pokyčiams, perdirbimui, inovacijoms. Jei kalbėti paprastai – artimiausioje ateityje bus siekiama, kad apskritai neturėtume ko išmesti į sąvartyną.
Atliekų deginimas – senstanti technologija
Internetas straipsniuose, kurie prieinami anglų, vokiečių kalbomis gausu informacijos kuri parodo, kad šiukšlių deginimas yra 19 a. technologija ir šiandien technologijos, susijusius su atliekų tvarkymu, gerokai pasikeitusios. Ieškant geriausių sprendimų svarbu prisiminti istoriją. Atliekų deginimo idėja gimė 19 a. pabaigoje, prieš daugiau kaip šimtą metų įvykus pramonės revoliucijai. Tai buvo efektyvus būdas dorotis su atliekomis, tačiau po 1997 metais pasirašyto Kioto protokolo pasaulis, stabdydamas klimato atšilimą, ieško būdų, kaip sumažinti išmetamų dujų kiekį. Artimiausios ateities tendencijas nagrinėjantys ekspertai sako, kad atliekų deginimas yra praeities technologija ir visame pasaulyje šiandien prioritetai jau kiti.
Atliekų tvarkymo srityje ES prioritetą teikia rūšiavimui, perdirbimui, inovacijoms, vartojimo kultūrai. Iki 2020 metų tam numatyti milžiniški pinigai, kurie sumažins išmetamų atliekų kiekius, paskatins inovacijas, naujų darbo vietų kūrimą, naujas investicijas, suartins bendruomenes.
Lietuvai rekomenduojama įvesti net specialius mokesčius sąvartynams ir deginimui tam, kad būtų skatinamas atliekų perdirbimas. Deginimas yra vienas iš mažiausiai pageidautinų atliekų tvarkymo būdų, po jo visiška blogybė – atliekų tvarkymas sąvartynuose.
Didelė tikimybė, kad išskaidrinus atliekų tvarkymo sritį, plintant žaliosioms idėjoms, artimiausiu metu galime laukti revoliucinių pokyčių atliekų tvarkymo srityje. Lietuvoje, kuri čia itin atsilieka nuo ES, įdiegus žiedinės ekonomikos principus pastatytos kogeneracinės jėgainės Vilniuje (ir) arba Kaune taps paprasčiausiu balastu, pertekline infrastruktūra, kurios išlaikymas guls ant miestiečių pečių. Verta sutikti, kad sumažėjus atliekų kiekiams dėl to, kad pradėsime rūšiuoti ir perdirbti, kils klausimas – o ką deginsime? Tokiu atveju ir vėl kils dilema – ar stabdyti inovacijų proveržį tam, kad turėtume ką deginti, ar įsivežti atliekas iš kaimyninių šalių?
Ką daryti?
Panašu, kad problema nėra vien tik Lazdynų bendruomenės reikalas. Lietuvai siunčiami rimti signalai iš Europos komisijos, kad mes gerokai atsiliekame atliekų tvarkymo srityje. Akivaizdu ir tai, kad Lietuva iki stokoja aiškesnės politinės krypties šioje srityje. Neseniai investavę daugiau, kaip šimtą milijonų eurų į atliekų rūšiavimo gamyklas visoje šalyje, šiandien jau abejojame šiuo sprendimu ir ruošiamės masiškai deginti atliekas, nors už lango žiedinės ekonomikos daigai.
Jei dabartinę situaciją, kuomet didžiąją dalį atliekų vis dar vežame į sąvartynus, prilyginti viduramžiams, tai sprendimai deginti atliekas priartina šalį nebent prie 19 amžiaus. Pasaulis ruošiasi priimti naujos kartos metodus, skatinti beatliekinę ekonomiką – rūšiavimą, perdirbimą, kuria žaliuosius miestus ir regionus. Ko gero, verta atverti Lietuvą naujausioms tendencijoms, imti pavyzdį iš Vokietijos, Danijos arba bent Estijos.
Šį aktualų visai šaliai klausimą privalo kuo greičiau spręsti Lietuvos Respublikos Seimas. Būtina surengti plačias diskusijas bent Aplinkos komitete, parengti teisės aktus, ribojančius tokių objektų koncentracijas šalia gyvenamųjų vietovių, pasikviesti geriausiai išmanančius ekspertus ir įvertinti žiedinės ekonomikos alternatyvas, įsileisti inovacijas į šią sritį ir mūsų šalį.
O Jočionių gatvėje gamyklai skirtą sklypą reiktų apželdinti, įkurti jame parką, kuris liudytų apie bendruomenių pergalę išsaugant miesto tapatybę bei įtvirtinant žmonių teisę gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje.
