Tomas Tomilinas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas
Vadinamųjų socialdemokratų rankomis priimtas Darbo kodeksas siunčia aiškų signalą mūsų tėvynainiams, dirbantiems visame pasaulyje ir visiems Lietuvos žmonėms – Lietuvą ilgiems metams ketinama paversti pigios darbo jėgos ir dar didesnio skurdo šalimi. Akivaizdu, kad valdžia pataikauja į dar didesnius pelnus orientuotų oligarchų interesams, dėl to negirdi, nemato problemų ir nesugeba priimti reikalingų sprendimų. Socialdemokratai galutinai save diskreditavo šiuo balsavimu. Vienintelė rimta alternatyva šiandien mažas pajamas gaunantiems žmonėms – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Per daugiau nei dešimtmetį Europos Sąjungoje Lietuva nepadarė beveik nieko dėl realaus gyventojų pajamų didinimo, kas turi tiesioginę įtaką socialinės atskirties mastams, skurdo, galiausiai smurto, alkoholizmo ir kitų socialinių problemų augimui. Ir net jei prie kiekvienos socialinės rizikos šeimos pristatysime po socialinį darbuotoją, labai greitai prisiminsime, kad tas pats socialinis darbuotojas gauna tokį mažą atlyginimą, dėl kurio mūsų ministrams seniai gėda prisipažinti Briuselio forumuose.
Reikia pripažinti, kad net jei sukursime tobulą Vaiko teisių apsaugos sistemą, šeimų su vaikais skurdas bus toks pat baisus. Lietuvoje skursta ne tik bedarbiai, bet ir sąžiningai dirbantys žmonės!!! Pagal Eurostato duomenis, Lietuvoje asmenų, susiduriančių su skurdo rizika ar socialine atskirtimi, dalis yra viena didžiausių ES ir sudaro 27,3 proc. (Eurostato duomenys apima ne tik skurdo rizikos lygį, bet ir socialinės atskirties aspektus). Atsidurti skurde dažniausiai rizikuoja vieno suaugusiojo šeima su vaikais. Skurdo sąlygomis Lietuvoje gyvena beveik 804 tūkstančiai žmonių, tai Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus. Žmonės uždirba taip mažai, kad emigruoja, žudosi ir išprotėja, dažniausiai paveikti alkoholio. Kai kurie gimdo vaikus tam, kad gautų nors minimalias pajamas.
Laikas pradėti kalbėti apie tai, kad milžiniškas skaičius žmonių nemato jokių perspektyvų, nes žmonių pajamų augimu Lietuvoje niekas nesirūpina. O mūsų žmonės turi lūkestį – gyventi Europoje. Nusibodo politikai, moralizuojantys ir mokantys gyventi skurdžius. O ką jūs padarėte savo tiesioginiame darbe? Seime, Vyriausybėje. Ką padarėte, kad augtų žmonių atlyginimai, mažėtų skurdas? Jei skurstantysis pats kaltas dėl to, kad skursta jo šeima, neatlaiko nervai, o stresas varo į neviltį. Tai politikas kaltas, kad skursta ir prasigeria jo valstybė. Tik kažkodėl streso jam tai neįvaro. Socialinė atskirtis atsiranda ne tik dėl individo sprendimų, o priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos. Jei valstybės politika pagrįsta tik padarinių šalinimu, artimiausioje ateityje socialinė atskirtis, o kartu ir skurdas tik didės.
Lietuvoje daug kalbėta apie emigraciją, kaip apie politinę problemą, kuri kyla dėl labai mažų žmonių pajamų. Tačiau skurdas labai suasmeninamas. Taikant įvairias manipuliavimo formas, vis bandoma vaizduoti, kad dėl skurdo kalti patys skurdžiai. Bet juk menkų pajamų sąlygotas skurdas Lietuvoje yra tokio milžiniško mąsto, kad kalbėti apie asmeninę atsakomybę už savo likimą yra destruktyvu, nes rizikuojame visos tautos likimu. Žmonių pajamų didinimas yra politikų ir verslo moralinė atsakomybė, o ne tik asmeninis dirbančiųjų reikalas.
Konkretūs LVŽS pasiūlymai, kaip didinti žmonių pajamas:
Žmonių pajamas auginti galima, tereikia atsiriboti nuo sklindančio mito, kad viską sutvarkys geroji rinka.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga įsipareigoja sukurti Nacionalinę gyventojų pajamų didinimo programą. Ši programa remsis ne administracinėmis priemonėmis, o ekonomikos galimybėmis. Programos pagrindinis elementas – Nacionalinis politinių partijų ir verslo susitarimas dėl atlyginimų didinimo. Jei partijos gali pasirašyti susitarimą dėl krašto apsaugos, kodėl negali būti susitarimo dėl žmonių pajamų? Tikrai gali, čia politinės valios reikalas. Verslas bus suinteresuotas didinti atlyginimus tik tada, jei konkurentai darys tą patį. Būtent tokiu būdų funkcionuoja Skandinavijos modelis.
Darbo santykiuose akcentuosime ne vien liberalizavimą, o kolektyvines derybas tam, kad didėtų vidutinis atlyginimas. Valstybė aktyviai skatins socialinį dialogą ir pradės nuo savęs, nuo viešojo sektoriaus. Buvusio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio veiklos VRM bei švietimo sektoriaus pavyzdžiu skatinsime visas valstybės įstaigas pasirašyti kolektyvines sutartis su šakinėmis profesinėmis sąjungomis. Sutartyse turės būti numatytas kasmetis algų viešajame sektoriuje indeksavimas.
Skurdžioje šalyje, kur verslas nesukuria pakankamai naujų geriau apmokamų darbo vietų, verslui reikia valstybės postūmio. Kuris nors politikas turi prisiimti atsakomybę ir išsirinkti sritį, kur valstybės investicijos atneštų didžiausią naudą.
Mano požiūriu, nėra perspektyvesnės srities, kaip žalioji energetika. Tai neseniai pripažino net Prezidentė, kuri dar prieš kelis metus buvo susitelkusi vien į žlugusį Visagino atominės projektą. Žaliosios energetikos kaštai konkurencingi ir ji kuria daug daugiau darbo vietų nei bet kuri kita šiandien „ant bangos“ esanti sritis. Darbo vietos atsiras ne tik gaminant šilumą ir elektrą, bet ir aptarnavimo, remonto, projektavimo srityse. Nuosekliai ir sąžiningai investuojant į švietimą ir mokslą, atsiras aiškumas, kokios kitos sferos yra perspektyviausios, gali sukurti didžiausią pridėtinę vertę ir duoti Lietuvos žmonėms padoriai apmokamo darbo.
Paklausit, iš kur paimti pinigų naujų darbo vietų kūrimui ir mokslui? Žinau labai konkretų pasiūlymą. Yra daugybė neišnaudotų šaltinių, iš kur valstybė gali paimti ar susitaupyti pinigų, bet pirmiausia morališkai pribrendęs yra vienas – adekvatus alkoholio prekybos apmokestinimas.
Kriminalinių naujienų, susijusių su alkoholio vartojimu, tiek daug, kad vargu ar nors vienas žmogus patikės prekybininkų verkšlenimu, kad jie nesudurs galo su galu dėl naujo mokesčio. Šiuo metu baras ar prekybos centras, jei nori prekiauti alkoholiu, turi gauti licenciją. Ji galioja neribotą laiką. T. y. milžiniškas XXL prekybos centras už kelis šimtus eurų nusiperka alkoholio prekybos licenciją visam gyvenimui ir uždirba šimtus milijonų iš alkoholio prekybos. Dar prieš stojimą į ES galiojo tvarka, kai savivaldybės kiekvienai alkoholio prekybos vietai išduodavo prekybos alkoholiu licencijas vieneriems metams ir už tai surinkdavo solidų mokestį (iš vienos prekybos vietos apie 10 000 litų per metus). Jei paskaičiuosime, kiek Vilniuje alkoholio prekybos vietų, iš kiekvienos jų surinkus bent po 3000 eurų per metus – susidaro labai rimtos miesto pajamos. Atsiradus pajamoms, belieka tinkamai jas išleisti. Po 2016 m. Seimo rinkimų įmonės, kuriančios darbo vietas, turi tapti valstybės ir savivaldos investicijų prioritetu.
