Visi puikiai žinome, kad vaikai šuliniuose ar pririšti prie suolo tėra ledkalnio viršūnė. Visi puikiai žinome, kad smurtas prieš vaikus pasiekė tokį mastą todėl, kad mes tai toleruojame.
Bent kiek pamąstę negalime ignoruoti fakto, kad smurtas prieš vaiką yra ne tik konkretaus vaiko gyvenimo luošinimas, bet užnuodija visą šeimą, sukuria nepasitikėjimu ir dviveidiškumu grįstus santykius bendruomenėje, formuoja visuomenę, kurioje dvigubi standartai yra duona kasdieninė.
Viliuosi, kad atėjo laikas suvokti, kad epidemijos lygį pasiekęs smurtas prieš mūsų mažuosius tapo rimta socialine ir visuomenės sveikatos problema. Mūsų visuomenėje iki šiol ignoruojami mokslinių tyrimų duomenys ir kasdienė patirtis, rodanti, kad smurtas prieš vaiką sukelia ne tik plataus spektro pasekmes vaiko kasdieniam funkcionavimui ir raidai, bet ir daro tiesioginę žalą mūsų visuomenės integralumui, saugumui, savigarbos ir pagarbos lygiui bei gerovės kūrimui.
Kaip atpažinti smurtą patiriantį vaiką?
Smurtą patiriantis vaikas paprastai turi įvairių simptomų, kurie pasireiškia jo elgesyje, emocijose, bendravime, taip pat matomi fiziniai požymiai. Pamačius šiuos požymius, būtina atkreipti dėmesį ir įvertinti, ar vaikas nėra smurto auka:
1. Vaiko elgesys ar emocinė būklė neatitinka amžiaus ir raidos etapo, ir tam nėra pagrįsto medicininio paaiškinimo ar kitos stresą keliančios situacijos (pavyzdžiui, tėvų skyrybų), nesusijusios su vaiką žalojančiu elgesiu. Kaip tai pasireiškia: baikštumas ar uždarumas; žema savivertė; agresyvus ar prieštaraujantis (opoziciškas) elgesys; įpratimas linguoti visu kūnu („supti save“); siekis užmegzti kontaktą, gauti dėmesio, švelnumo iš atsitiktinių asmenų; per didelis draugiškumas nepažįstamiems žmonėms; perdėtas prieraišumas; nuolatinis dėmesio reikalavimas; perdėtai „geras“ elgesys, stengiantis įtikti tėvams/globėjams; paguodos ir nuraminimo neieškojimas ir nepriėmimas iš tam tinkamų asmenų (pavyzdžiui, artimųjų), kai vaikas išgyvena įtampą, nerimą, liūdesį ar baimę; valdingas, grasinantis elgesys su tėvais/globėjais; perdėtos mažų vaikų pastangos paguosti išgyvenančius stresą tėvus/globėjus.
2. Vaikas ar paauglys turi pareigų, kurios trukdo esminėms kasdieninėms veikloms atlikti (pavyzdžiui, lankyti mokyklą).
3. Ryškūs elgesio ar emocinės būklės pokyčiai, neatitinkantys vaiko amžiaus ir raidos etapo (pavyzdžiui, pasikartojantys košmarai, labai prislėgta nuotaika, uždarumas, opoziciškas elgesys, atsiribojimas, atsisakymas bendrauti su kitais), jei tam nėra medicininio paaiškinimo ar stresą keliančios situacijos, nesusijusios su vaiką žalojančiu elgesiu.
4. Besikartojančios, kraštutinio intensyvumo ir ilgalaikės vaiko emocinės reakcijos į silpnus dirgiklius (pavyzdžiui, įsiūčio priepuoliai, sukelti menkiausio konflikto, streso sukeltas nenumaldomas raudojimas), kurių negalima paaiškinti mediciniškai.
Kaip atpažinti nepriežiūrą patiriantį vaiką?
Žinoma, tėvams neretai būna sunku išlaikyti pusiausvyrą auginant ir auklėjant vaikus − suteikti vaikui laisvę mokytis iš savo patirties ir tuo pačiu apsaugoti jį nuo pavojų. Visgi, jei tėvai ar globėjai nuolatos nenumato kylančių pavojų ir neapsaugo vaiko, tai gali reikšti, kad jie jo neprižiūri. Taip pat gali būti sunku atskirti nepriežiūrą nuo materialinio skurdo, tačiau svarbu įvertinti kur yra galimybių stoka – ir atitinkamai organizuoti šeimai pagalbą, o kur – rūpesčio ar tėvystės įgūdžių stoka. Tai nėra baigtinis sąrašas, tačiau šie požymiai dažnai liudija, kad vaikas patiria nepriežiūrą:
1. Šeima nesikreipia medicininės pagalbos, reikalingos vaikui, ir taip sukelia pavojų jo sveikatai ir gerovei, taip pat ir situacijose, kai vaikas patiria ilgalaikį skausmą ar kančią, pvz. susilaužė ranką.
2 Šeima vaikui nesuteikia būtino ar gydytojo paskirto gydymo, nuolat neatvyksta į gydytojo paskirtas būtinas vaiko sveikatos apžiūras (pavyzdžiui, įvertinti, ar sirgęs gripu vaikas pasveiko).
3. Vaikas nuolat dėvi drabužius ir/ar batus, kurie netinka vaikui pagal dydį arba neatitinka oro sąlygų. Jei yra įtikinamas paaiškinimas, kodėl vaikas apsirengęs netinkamai (pavyzdžiui, oras staiga pasikeitė arba vaikas avi šlepetes, nes skubėjo išeiti iš namų, jomis buvo patogiausia apsiauti), tai nėra įspėjamasis požymis, kad vaikas patiria nepriežiūrą.
4. Vaikas yra nuolat purvinas, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Per dieną vaikai dažnai išsipurvina, susitepa ir nuo jų ima sklisti nemalonus kvapas, tačiau kartais kvapas būna labai stiprus, tada reikia apsvarstyti − galbūt vaikui trūksta nuolatinio rūpesčio ir globos.
Pavyzdžiui:
1. Jei vaiką matome tokiu paros metu, kai menkai tikėtina, kad jis galėjo spėti išsipurvinti (pavyzdžiui, rytinio vizito pas gydytoją metu).
2. Jei purvas ir kvapas yra įsisenėję.
3. Kelis kartus iš eilės pastebima arba iš kitų žmonių sužinoma, kad namuose yra netinkama aplinka: namuose yra prastos higienos sąlygos, kurios neigiamai veikia vaiko sveikatą; nėra pakankamo aprūpinimo maistu; aplinkoje, kurioje gyvena, tokio amžiaus vaikui yra nesaugu.
Jei vaikas paliekamas be suaugusiųjų priežiūros ilgam laikui, tai taip pat vertinama kaip vaiką žalojantis elgesys.
Sulėtėjęs vaiko augimas ir raida dėl nepakankamos arba netinkamos mitybos.
Koks tėvų ar globėjų elgesys turėtų kelti įtarimą?
Įspėjamieji požymiai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:
Emocinis tėvų ar globėjų neprieinamumas ar nereagavimas į vaiką (ypač kūdikį).
Kai tėvai ar globėjai neleidžia sveikatos priežiūros specialistui bendrauti su vaiku ar paaugliu individualiai, kai to reikia, siekiant surinkti daugiau informacijos apie įspėjamuosius požymius ir įvertinti jo būklę.
Sveikatos specialistai informuoja tėvus/globėjus, kad vaikas šlapinasi nevalingai, tačiau šie vis tiek baudžia vaiką už nevalingą šlapinimąsi.
Nuolatinis emocinis tėvų ar globėjų neprieinamumas ar nereagavimas į vaiką, ypač kūdikį.
Kas yra perduotas Minhauzeno sindromas?
Ypatingai sukrečiantys smurto prieš vaiką atvejai, kai šeimos narys ar kitas vaiku besirūpinantis asmuo jam sąmoningai sukelia sveikatos sutrikimus ar išgalvoja ligą, pasmerkdami vaiką begaliniams tyrimams, procedūroms ir gydymui, kurio jam visai nereikia. Tai galima įtarti, kai:
a. Vaiko ligos istorija, fizinė ar psichologinė būklė, apžiūros ar laboratorinių ir kitų tyrimų rezultatai prieštarauja arba neatitinka dabar stebimos klinikinės vaiko būklės ir tėvų pasakojimo, atsižvelgiant į tai, kad tokia klinikinė vaiko būklė jau galėjo būti stebima praeityje.
b. Vaiko ligos istorija, fizinė ar psichologinė būklė, apžiūros ar laboratorinių ir kitų tyrimų rezultatai prieštarauja arba neatitinka dabar stebimos klinikinės vaiko būklės, turint omenyje, kad tokia klinikinė vaiko būklė jau galėjo būti stebima praeityje ir atitinka vieną ar daugiau iš šių požymių:
1. Simptomai ar požymiai, kuriais skundžiamasi, yra pastebėti tik vieno iš tėvų ar globėjų arba pasireiškia tik jam matant;
2. Paskirti vaistai ar gydymas turi vaikui nepaaiškinamai silpną neefektyvų poveikį;
3. Dingus vieniems simptomams, netrukus atsiranda nauji;
4. Neįtikinama įvykių seka ir požymių atsiradimo istorija, neturinti medicininio pagrindo;
5. Nepaisydami gautų medicininių išvadų, tėvai/globėjai siekia gauti įvairių nuomonių iš pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų, vaikui atliekami įvairūs nauji ir pakartotiniai tyrimai bei skiriamas vis naujas gydymas;
6. Kasdieniai vaiko užsiėmimai (pavyzdžiui, mokyklos lankymas) ribojami arba jis naudojasi kasdienio gyvenimo palengvinimo priemonėmis (pavyzdžiui, vežimėliu) dažniau, nei reikalinga pagal jo sveikatos būklę.
Kaip turi būti teikiama pagalba vaikui?
1 etapas. Vaiką žalojančio suaugusių elgesio įtarimas ir atpažinimas.
2 etapas. Teisiniai veiksmai, nukreipti sustabdyti vaiką žalojantį elgesį.
3 etapas. Vaiko ir šeimos reabilitacija.
Institucijos, kurios dalyvauja šiame procese: Vaiko teisių apsaugos institucijos; teisėsaugos institucijos; valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia kompleksinę ir specializuotą pagalbą prievartą patyrusiems vaikams/šeimoms; socialinę pagalbą teikiančios organizacijos; vaiko globos institucijos; ugdymo įstaigos; sveikatos apsaugos įstaigos.
Pirmo etapo metu pagrindiniai visų sričių specialistų, dirbančių su vaikais, uždaviniai yra: 1) pastebėti, kad su vaiku elgiamasi netinkamai ir jis gali būti žalojamas: patiria emocinį, fizinį, seksualinį smurtą ir/arba nepriežiūrą; 2) Įvertinti vaiko, nukentėjusio nuo smurto, ir jo šeimos situaciją; 3) Užtikrinti vaiko apsaugą ir saugumą.
Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS) yra pagrindinė institucija, Lietuvoje veikianti savivaldybės lygmenyje, kuri rūpinasi vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. VTAS priima sprendimą, kai įvertinus padėtį būtina informuoti policiją ar prokuratūrą apie galimą netinkamą elgesį su vaiku. VTAS turi surinkti informaciją iš visų šaltinių, kurie gali turėti reikšmingų duomenų, taip pat ir iš teisėtų vaiko atstovų. Remdamasi šiuo įvertinimu, VTAS priima sprendimą, kaip užtikrinti vaiko apsaugą ir saugumą. Po įvertinimo VTAS turi ir toliau koordinuoti pagalbą vaikui ir jo šeimai.
Kai kuriais vaiko teisių ir interesų pažeidimo atvejais reikia kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą arba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas, tirdamas vaiko teisių pažeidimus, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, organizuoja tarpdisciplininius specialistų susitikimus.
Pranešimas apie įtarimą dėl smurto prieš vaikus turi būti perduotas teritorinei policijos įstaigai (policijos komisariatui), taip pat gali būti perduotas prokuratūrai. Prokuroras ir/arba tyrėjas, įvertinęs gautą informaciją, priima sprendimą ar pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei informacija apie vaiko nepriežiūrą arba smurtą gauta ne iš VTAS, policija/prokuratūra informuoja apie tai VTAS.
VTAS tuo tarpu suburia tarpdisciplininę komandą, įtraukdami ir nevyriausybines organizacijas. Dirbdami kartu, psichologai, psichiatrai ir socialiniai darbuotojai įvertina nukentėjusiojo psichinę būklę, patirtos prievartos ar kitokio žalojančio elgesio poveikį, reikalingos pagalbos pobūdį. Socialiniai darbuotojai įvertina socialinę situaciją šeimoje, pagalbos ir paramos poreikį ir pobūdį. Teisininkai suteikia reikalingas teisines konsultacijas.
Antro etapo metu teisėsaugos pareigūnai atlieka smurtinio atvejo, aplinkybių ir žalos tyrimą, atsižvelgiant į vaiko interesus.
Svarbiausia ikiteisminio tyrimo dalis yra įrodymų rinkimas. Siekiant, kad apklausa būtų veiksminga, ji turi būti vykdoma atsižvelgiant į teisinius reikalavimus ir vaiko amžių, poreikius bei interesus. Remiantis Baudžiamuoju proceso kodeksu nepilnamečių apklausa dažniausiai turi būti rengiama ne daugiau nei vieną kartą, prižiūrint ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vaikas turi būti apsaugotas nuo netinkamos įtariamojo įtakos. Apklausa gali būti fiksuojama garso ir vaizdo įrašuose. Ikiteisminio tyrimo metu gali būti skiriamos kompleksinės, medicininės, psichologinės psichiatrinės ekspertizės vaiko būklės įvertinimui. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu turi būti apsaugotos vaiko teisės. Turi būti užtikrintas vaiko saugumas ir jam suteikta reikalinga pagalba.
Ypatingai svarbu apsaugoti vaiką nuo antrinio traumavimo teismo proceso metu. Vaikas yra ypatingas liudytojas dėl savo amžiaus ir psichinės brandos, priklausomybės nuo tėvų/globėjų ar kitų suaugusiųjų. Profesionalai turi turėti patirties ir žinių, kaip reikia dirbti su vaikais. Vaikui sunku dalyvauti ikiteisminėse ir teisminėse procedūrose, todėl visas procesas turi būti draugiškas vaikui. Apklausa turėtų būti vykdoma specialiuose vaikų apklausų kambariuose. Vaikus turi apklausti teisėjai, padedami specialisto, turinčio patirties ir žinių apie vaikų apklausas. Vaikas ir jo atstovas turėtų būti iš anksto supažindinami su teisės aktais ir jų laukiančiomis procedūromis.
Trečias etapas iš esmės vyksta drauge su antru etapu. Vaiko ir šeimos reabilitacija prasideda iš karto po smurto įtarimo ir atpažinimo. Svarbu suvokti, kad nors procedūros ir intervencijos yra būtinos, tačiau procesas gali būti psichologiškai skausmingas vaikui. Todėl pagalba turi būti teikiama visų teisinių procedūrų metu. VTAS koordinuojama specialistų grupė turi:
Sudaryti pagalbos vaikui ir jo šeimai planą, kuris atitiktų vaiko/šeimos poreikius ir situaciją.
Suteikti būtiną kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai.
Įvertinti vaiko būseną ir teikiamos pagalbos veiksmingumą ir koreguoti pagalbos planą, esant būtinybei.
Sudarant bendrą pagalbos vaikui ir jo šeimai planą, kiekvienos institucijos dalyvavimas yra labai svarbus, jų surinkti duomenys apie vaiko saugumą ir šeimą bei duomenų įvertinimas yra būtinas. Pagalbos planas turėtų būti paremtas vaiko būsenos, vaiko ir šeimos situacijos bei tėvų galimybių padėti savo vaikui įvertinimu. Pakartotinis vaiko būsenos ir situacijos įvertinimas turėtų būti vykdomas, kai baigiamas įgyvendinti pagalbos planas.
Rekomenduojama trumpalaikė psichologinė pagalba/psichoterapija, nukreipta į traumos ir žalos pasekmių įveikimą. Pagalba vaikui gali būti teikiama konsultuojant individualiai ir psichologinės pagalbos vaikams grupėse. Psichiatro konsultacijos teikiamos priklausomai nuo būsenos įvertinimo. Jos nėra būtinos, jei vaiko elgesys ir psichikos būsena nėra žymiai pakitę. Stacionari krizės intervencija reikalinga sunkiais smurto prieš vaikus atvejais, kai vaikui trūksta šeimos ir artimųjų paramos. Dalyvavimas pomokyklinėse programose, emocinės ir socialinės paramos vaikui organizavimas taip pat reikšmingas, atstatant vaiko socialinę pusiausvyrą ir psichologinį gerbūvį.
Tai čia buvo svajonė – arba daugelio šalių praktika, kuri veikia nuo Estijos iki Švedijos. Deja, procedūrų standartai Lietuvoje, kaip elgtis įtariant, kad su vaikas yra žalojamas netinkamo suaugusiųjų elgesio, šiuo metu yra tik kuriami ir išbandomi. O tiksliau – juos kuria ir pilotiniuose projektuose daug metų bando nevyriausybinės organizacijos, tik nacionaliniu mastu jie taip ir nepritaikomi. Taigi, veikiančio visapusiško pagalbos vaikui mechanizmo formulė yra, ar ji bus pritaikyta bent jau šį rudenį – nuspręsite Jūs. Noriu tikėti, kad ne man vienai nebėra jėgų stebėti smurtą ir ne mažiau pykinantį neįgalios sistemos atsaką.
Šiai dienai ši puiki ir patikrinta loginė grandinė neveikia, nes:
1. Darbuotojai stokoja kompetencijų ir nenaudoja adekvačių įrankių (nėra intervencijos algoritmo);
2. Trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo (nevykdoma atvejo vadyba su tarpdisciplininėmis komandomis);
3. Trūksta resursų (finansinių ir žmogiškųjų);
4. Nėra alternatyvų (Kur dėti vaiką? Esant būtinybei vaiką pašalinti iš nesaugios aplinkos tėra dvi alternatyvos – ligoninė arba globos namai, kurių nė vienas nėra šeimos aplinka (kas sumažina ir taip didelį paėmimo iš namų stresą) ir nė viename nėra teikiama kompleksinė pagalba vaikui (psichologinė, medicininė, socialinė, teisinė).
Ar norite, kad būtų kitaip?
Pirma, balsuokite. Pageidautina už žmones, kurie turi aiškų situacijos ir sprendimų matymą. Antra, prisiminkite punktą apie tai, kas gali apsaugoti smurtą patiriantį vaiką. Taip, tai Jūs. Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam turėtų būti ne vis vien. Pirmas žingsnis – pakalbam su vaiko tėvais ar globėjais arba nelaukdami skambinam 112.
