Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) darbo grupė baigė rengti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą.
Tai – integruota programa, kuri į vaiko ugdymą ir raidą žvelgia ne tik per fizinės, bet ir per psichinės bei socialinės sveikatos prizmę, skatina atsparumą rizikingam elgesiui, ugdo socialinį sąmoningumą.
Tiesa, programa susilaukė kritikos dėl joje įvirtintų nuostatų kontracepcijos atžvilgiu. Kontraceptikų reklama (rinkodara) programoje yra draudžiama. Beja, kaip ir bet kokia kita reklama. Matyt, tai ir buvo skaudžiausia programos kritikams, dažnai vienaip ar kitaip susijusiems su kontraceptikų rinkodaros tinklais, o savo interesus pridengiantiems skambiu „mokslo“ vardu bei iš piršto laužtais teiginiais, esą „religiniai fanatikai puola“ ir „ugdys pagal religines dogmas“.
Suprantu, kad „mokslingajai“ rinkodarininkų pusei tikriausiai būtų labiau patikę, kad mokinukai žinotų tik kontracepcijos vartojimo privalumus, o mokytojai pamokose tik „vengtų“ pornografijos (nors pornografija Lietuvoje draudžiama, iniciatyvų leisti „vengimą“ buvo!). Dabar vaikai bus mokomi apie „galimą kontraceptinių priemonių poveikį moters ir vyro organizmui”, nes būtent ši formuluotė įtvirtinta programoje, ir mokysis kritiškai mąstyti.
Antra vertus, viešojoje erdvėje užsisukus diskusijai apie “mokslą”, „dogmas“ ir kontracepciją, nuošalyje liko asmenys, kurie daugiausiai įtakoja vaiko raidą. Tai – vaiko tėvai. Rengimas šeimai yra nuolatinis procesas, negalintis vykti vien tik mokyklos patalpose. Neatskiriama rengimo šeimai dalis – vaiko šeima, jo namų aplinka.
Būtent joje vaikas nuolat ugdomas tėčio ir mamos pavyzdžiu, mokosi atsakomybės ir buvimo bendruomenėje. Sakysite, ne visi tėvai nori ir moka su savo vaikais kalbėtis apie lytiškumą, meilę ir kitus intymius dalykus? Visgi didžioji dauguma yra kompetentingi ugdyti savo vaikus. Savi vaikai tėvams rūpi labiausiai ir jie geriausiai savo vaikus pažįsta.
Ar tikrai mūsų tėvai tokie „nemokšos”? Ne. Net ir tie, kurie turi baimių, stokoja žinių ar įgūdžių, kaip kalbėtis su vaiku, to gali išmokti. Kodėl tėvams nepadėjus tobulėti? Kas trukdo ŠMM programoje nusimatyti bendradarbiavimo su tėvais gaires? Kas neleidžia ŠMM parengti metodinius patarimus tėvams? Deja, bet rengiant programą buvo pasukta pačiu primityviausiu keliu. Užduot padėjus tėvams tobulėti ir kalbėtis su savo vaikais, visi tėvai buvo priskirti vienintelei – „nemokšų” – kategorijai ir jų vaidmuo programos įgyvendinime drąstiškai apribotas.
Pavyzdžiui, niekas neprivalės tėvų supažindinti su lytiškumui ugdyti ir rengti šeimai skirtų pamokų turiniu, nors šiose pamokose neišvengiamai bus kalbama dorovės ir vertybių klausimais. Darbo grupei nepavyko susitarti ir dėl to, kad tėvai turėtų teisę riboti vaiko dalyvavimą pamokose, kurių turiniui jie prieštarauja dėl dorovinių ar religinių įsitikinimų.
Taigi, tėvai negalės pasirinkti, kokios vertybės bus ugdomos jų vaikui. Prisiminkime – kitais atvejais jie tokius pasirinkimus gali daryti, kad ir priimdami sprendimą dėl etikos ar tikybos pamokų lankymo. Ar toks ŠMM sprendimas neriboja Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintos tėvų teisės: „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“? Mano manymu, dar ir kaip riboja. Netgi būtų galima svarstyti, ar toks ribojimas neprieštarauja Konstitucijai.
Tėvų vaidmens didinimas svarbus ir dėl kitos aplinkybės. Programoje yra naujų, iki tol Lietuvos švietimo sistemoje netaikytų, ugdymo nuostatų, susijusių su lytinių orientacijų pristatymu vaikams. Net neabejoju, kad dalis Lietuvos tėvų į tas programos nuostatas žiūrės su dideliu atsargumu.
Lygiai taip pat neabejoju, kad, galėdami pasirinkti, tėvai vargu ar leistų savo vaikus į tokias pamokas, kuriose bus atpažįstami „lytiniai impulsai“ lytinės orientacijos srityje (2.5.3 punktas), ar kuriose mokinukas svarstys tema „kokius emocinius išgyvenimus patiria skirtingų lytinių orientacijų asmenys” (2.5.3.2 punktas). „Perlų”, susijusių su orientacijos pristatymu vaikams, yra ir daugiau. Visi jie toli peržengia tolerancijos kitos lytinės orientacijos asmenims ugdymo ribas ir skatina jau ne tik toleruoti, bet ir patiems įsijausti į kitos lytinės orientacijos asmenų patiriamus jausmus, emocijas ar „asmeninius“ išgyvenimus (2.5.3.3 punktas).
Neaišku, kaip bus įgyvendinamas ir programoje esantis draudimas „skatinti nepasitenkinimą savo <…> lytine orientacija <…> ar lytinės orientacijos nepriėmimą.“ Kas yra „nepasitenkinimo skatinimas“ – nepaaiškinama. Plačiai interpretuojant, net grynai mokslinė informacija gali būti priskirta „skatinančios nepasitenkinimą“ kategorijai ir uždrausta. Pavyzdžiui, taip galėtų būti vertinama objektyvi mokslinė informacija: „Š.m. gegužės mėn. Švedijos mokslininkai publikavo tyrimą, kurio metu nustatyta, jog Švedijoje homoseksualiose santuokose gyvenančių asmenų savižudybės rizika yra nuo 1.5 iki 4.8 karto didesnė nei heteroseksualių sutuoktinių.
Tyrime buvo eliminuoti socialiniai-ekonominiai veiksniai, sergamumas ŽIV, tad, tikėtina, kad polinkį į savižudybes lemia kiti, su asmenybe susiję, faktoriai. Švedija yra ypač tolerantiška šalis, kad netolerancija, kaip savižudybę skatinantis veiksnys, pačių tyrimo autorių buvo atmesta”. Tikriausiai sutiksime, kad paminėti moksliniai faktai neskatina džiaugsmo ir pasitenkinimo, o, priešingai, – verčia susimąstyti? Tad ar tokių mokslo faktų pateikimas vaikams nebus uždraustas, atitinkamai, atveriant duris tik politiškai korektiškai, pozityviai vienašališkai, informacijai apie įvairias lytines orientacijas?
Susimąstyti verčia ir kiekybinė programos analizė. Antai, programos priede, kuris apibrėžia ugdymo turinį, žodis „santuoka” paminėta 22 kartus, “lytinė orientacija” – 15 kartų, „tėvystė ir motinystė” – 3 kartus. Palyginimui: apibrėžiant dabar galiojančios Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos turinį, „seksualinė orientacija” paminėta vos vieną kartą ir tik tolerancijos/socialinės atskirties kontekste. Paskaičiavęs norom nenorom imi ir savęs paklausi apie tai, koks programos tikslas – rengimas šeimai ar „orientacijai“? Ar tokia „santuokos“ ir „orientacijos“ proporcija neturėtų būti taisytina?
Mokytojas ir mokykla, programos įgyvendinimas praktikoje – dar vienas dėmesio vertas centras. Dar 2008 m., vertindami iki šiol galiojusios rengimo šeimai programos įgyvendinimą, mokslininkai konstatavo, kad programos įgyvendinimo planai yra sudaryti tik 30,6 proc. mokyklų, tik 20,3 proc. mokyklų yra sudarytos mokytojų metodinės grupės, kurios turėjo užsiimti įgyvendinimu, ir tik 17,5 proc. mokytojų savo kompetencijas kalbėti lytiškumo klausimais vertino kaip pakankamas.
Nuo 2008 metų iki dabar situacija iš esmės nesikeitė. Mokytojų kompetencijos lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai srityje niekada nebuvo ŠMM prioritetas. Dėl to, ateityje planuojant programos įgyvendinimą, bus būtina užtikrinti ne tik turinio subalansavimą, bet ir tęstinį mokytojų kvalifikacijos kėlimą, jų ir mokyklų bendruomenių motyvacijos įgyvendinti programą didinimą, o taip pat ir adekvačią įgyvendinimo stebėseną. Visų šių veiksmų reikalautų tiek nuosekli švietimo, tiek ir šeimos politika.
