Nuolat akcentuojama, kad šeima turėtų padėti sveikos gyvensenos, atsakomybės, savarankiškumo, pilietiškumo ir kitus pamatus. Tačiau kas turėtų padėti šeimai visus tuos uždavinius įgyvendinti?
Lietuvoje mažėjant gimstamumui jau visiškai rimtai kalbame apie lietuvių, kaip tautos, išnykimo galimybę. Tačiau tam, kad šeimos norėtų turėti daugiau vaikų, jos turi būti užtikrintos, kad vaikai turės kur mokytis, gaus tinkamą sveikatos priežiūrą, iš jų nebus tyčiojamasi mokykloje, jie gyvens saugioje aplinkoje.
Kalbame apie sveiką pradžią, tačiau neturime jokios programos, kuri padėtų išvengti vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų, kurie galimai paliečia apie 4–5 proc. mūsų vaikų. Šių vaikų patiriamos adaptacijos, pažintinių gebėjimų sutrikimų ir elgesio problemos suverčiamos netinkamam auklėjimui ar hiperaktyvaus elgesio sutrikimui. Tuo tarpu visų šių atvejų būtų galima išvengti, jei dar mokykloje būtų tinkamai paaiškinama alkoholio vartojimo nėštumo metu rizika, o rizikos grupės merginos ir moterys gautų tinkamą pagalbą.
Viskas prasideda nuo šeimos. Tai yra viena dažniausių frazių, kurią tenka išgirsti diskutuojant apie priklausomybių prevenciją ar žalingų įpročių kontrolės politiką. Nuolat primenama, kad tėvai turėtų išauklėti vaikus taip, kad jie nerūkytų, negertų, sveikai maitintųsi, pozityviai žiūrėtų į gyvenimą ir kt. Tikrai būtų sudėtinga ginčytis su tokiais teiginiais. Tačiau ta pati liaudies išmintis byloja, kad geriausias mokymas – tai yra tinkamo pavyzdžio parodymas.
Tuomet natūraliai kyla klausimas, kas turi mokyti ir padėti tiems, kurių tėvai patys susiduria su įvairiais sunkumais ar priklausomybėmis? Nuolat kalbame apie vaikų namų išgyvendinimą, tačiau neretai pamirštame, kad absoliuti dauguma ten gyvenančių turi tėvus, tik tėvams šių vaikų nereikia arba jie yra nepajėgūs jais pasirūpinti. Didelė dalis socialinės rizikos šeimų, iš kurių paimami vaikai, yra šeimos, kuriose girtaujama.
Tačiau tą sakau visiškai ne norėdamas jas pasmerkti ar sumenkinti. Atvirkščiai, kaip priklausomybių specialistas, ne kartą susidūriau su situacija, kai pagalbos norintys asmenys negali gauti tinkamos pagalbos. Ji gal labiau prieinama vyrams, kurie gydytis nori vieni, tačiau pabandykite įsivaizduoti gėrimo problemų turinčią mamą, kuri turi kelis nepilnamečius vaikus. Bandymas išvykti gydytis reikštų vaikų palikimą neretai taip pat girtaujančiam vyrui.
Tokios vietos, kur mama galėtų gauti priklausomybių gydymą būdama kartu su vaikais, paieškos baigtųsi nesėkme. Jau nekalbu apie tai, kad geriančius artimuosius turintys šeimos nariai pagalbą gali rasti tik keliuose Lietuvos miestuose, o regionuose yra palikti tvarkytis patys.
Kanadoje ir JAV jau ne vienerius metus bandoma padėti problemų su priklausomybėmis turinčioms moterims, kad jos galėtų nevartoti šių medžiagų nėštumo metu, nes tai sukelia negrįžtamus pažeidimus jų vaikams, kuriems gimus su dideliais apsigimimais tėvai jų atsisako. Tokių nelaimingų vaikų globa tampa valstybės rūpesčiu. Tuo tarpu mes apie tokią pagalbą kol kas tik kalbame, tačiau realiai net neturime kaip ir kam ją suteikti.
Tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams. Tiesa, tačiau kas padeda tėvams būti gerais tėvais? Lietuvoje tik savanoriškų iniciatyvų dėka atsirado Šeimų universitetas, tačiau tai labiau graži pavienė iniciatyva, o ne taisyklė. Net ir psichologinės šeimos konsultacijos išlieka tik labai nedidelei visuomenės daliai prieinama egzotika. Todėl jei norime, kad tėvai parodytų gerą pavyzdį, turime padėti tėvams tokiu pavyzdžiu tapti, ypač kai jie susiduria su vaikų sunkumais, tarpusavio santykių problemomis.
Šeima yra tiek psichinės, tiek fizinė sveikatos garantas vaikams. Neatsitiktinai net ir sveikatos priežiūros sistemoje vienas vienu esminių šios sistemos elementų įvardinta šeimos gydytojo institucija. Tačiau ir čia susiduriame su rimtais iššūkiais, kurie trukdo skirti pakankamai dėmesio visiems šeimos nariams. Šeimos gydytojas yra labiau šeimos narių popierių ir sveikatos pažymų tvarkytojas, nei tikras šeimų ir jos narių sveikatos žinovas, nes per pacientų gausą kiekvienam gali skirti tik keliolika minučių, kurios dažniausiai skiriamos receptų ir pažymų rašymui.
Todėl turime padaryti viską, kad šeimos gydytojai būtų mažiau apkrauti biurokratiniu darbu ir galėtų skirti daugiau dėmesio kiekvienam šeimos nariui. Būdamas arčiausiai šeimos, šeimos gydytojas galėtų anksčiausiai pastebėti ne tik fizinius sutrikimus, bet ir rizikingą elgseną, kurią galima efektyviai kontroliuoti.
Manau, kad būtent šeimos gydytojo komanda yra ta ląstelė sveikatos apsaugoje atitinkanti šeimos vaidmenį visuomenėje. Tačiau norint, kad šeimos gydytojo institucija būtų efektyvesnė, ji turėtų būti papildyta psichologu ir gyvensenos medicinos specialistu. Tuomet rūpestis sveikata taptų tikrai holistiniu.
Kalbėdami apie šeimą esame linkę įsivaizduoti gražią jauną porą su keletu sveikų besišypsančių vaikučių. Tačiau realybėje gyvenimas ne visiems yra toks palankus ir kai kurioms šeimoms tenka ypatingi išbandymai auginant vaikus, turinčius negalią ar sergančius sunkiomis ligomis. Ir šioms šeimoms dažniausia pačioms tenka rūpintis psichologine pagalba, jos neretai „perdega“, negaudamos tinkamo palaikymo. Iki šiol girdime istorijas apie tai, kad vienu ar kitu atveju tėvai priversti rūpintis, kad vaikas gautų tinkamą gydymą, kuris yra brangus ir neprieinamas Lietuvoje.
Šeima – tai ne tik jaunimas. Tai ir vyresnės kartos žmonės, kurie, deja, taip pat susiduria su įvairiais sunkumais ir problemomis. Atsiradęs ir besiplečiantis atotrūkis tarp kartų šiuos žmones neretai izoliuoja vienatvei, o šeimos, nusprendusios pasirūpinti savo vyresniais tėvais, susiduria su priežiūros, slaugos, socialinių paslaugų trūkumu. Todėl norėdami kuo ilgiau išlaikyti mums artimus žmones kartu ir neinstitucionalizuoti jų slaugos namuose, turime galvoti, kaip geriau padėti tokioms šeimoms, kad jos neiškristų iš darbo rinkos ir tuo pat metu galėtų tinkamai pasirūpinti savo artimaisiais.
